Vaikščiojimas su Dievu maldoje

II dalis

Dievas nėra koks nors džinas danguje, kuriam mes pateikiame savo dangišką pirkinių sąrašą arba Tas, į kurį kreipiamės, tik ištikus krizei. Jis turi būti mūsų Draugas, kas dieną vaikštantis su mumis ir kalbantis su mumis. Nesvarbu, kur esame ar ką darome, mūsų širdys turi būti nuolat atgręžtos į Jį.

Knygoje „Kelias pas Kristų“ sakoma: „Malda – tai širdies atvėrimas Dievui kaip draugui. Ji reikalinga ne tam, kad Dievas sužinotų, kokie mes esame, bet kad mes galėtume Jį priimti. Malda priartina ne Dievą prie mūsų, bet mus pakelia prie Dievo.“ Mes ne tik galime bendrauti su Dievu kaip su draugu, bet ir juo daugiau su Juo bendrausime, tuo labiau Jis atskleis mums savo širdį.

„Jei mes visuomet atminsime Viešpaties Artumą, leisdami mūsų širdims išlieti padėką ir pagyrimus Jam, jausime nuolatinį gaivumą savo religiniame gyvenime. Mūsų maldos bus tarsi pokalbis su Dievu, jausimės taip, lyg kalbėtume su draugu. Jis mums asmeniškai pasakys savo paslaptis. Dažnai mus lydės malonus, džiaugsmingas Jėzaus Artumo suvokimas. Mūsų širdys plaks karščiau, kai Jis artimai bendraus su mumis, kaip Jis bendraudavo su Henochu. Kai tai taps krikščionišku patyrimu, žmogaus gyvenime bus matomas paprastumas, nuolankumas ir širdies romumas, kuris rodys visiems, kas su kuo bendrauja, kad jis buvo su Jėzumi ir mokėsi iš Jo.“

Mums reikia daugiau šio gaivaus paprastumo vaikščiojant kartu su Dievu. Kai patiriame sunkumų, užuot pasitarę su savo žemiškais geriausiais draugais, pirmiausia su savo našta turime bėgti pas Dievą. Jis iš tiesų yra pats geriausias Draugas, kokį tik galime turėti!

Melody Mason