VAISIUS, KURIS DUODA KITŲ VAISIŲ

O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą, ir kaip baigtį ­amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 22).

Jei klausimas – paklusti ar nepaklusti – yra paskutinis klausimas, kuris turi būti išspręstas šiame pasaulyje vykstančios lemiamos kovos metu (apie tai: Su meile iš Dangaus, 711 p.), ir jei aš, iš prigimties būdamas nuodėmingas, nebegaliu paklusti Dievui, tai man lieka tik viena: pripažinti, jog nebeturiu jėgų paklusti, ir suprasti, kad galiu tai padaryti tik tikėdamas ir pasitikė­damas Tuo, kuris gali pakeisti mano sielą. „Nė akimirkai negalime apsaugoti savęs nuo nuodėmės. Kiekvienas mūsų gyvenimo momen­tas priklauso nuo Dievo […]. Per visą savo gyvenimą Kristus nuolat laikėsi Dievo Įstatymo, ir toks Jo elgesys mums turi būti pavyzdys. Naudodamiesi Jo jėga, mes turime Jo gyvenimą paversti savo gy­venimu šitoje žemėje […]. Išgelbėtojas apsisiautė žmogiškosios negalios rūbu ir gyveno be nuodėmės, kad žmonės, matydami savo silpną žmogiškąją prigimtį, neišsigąstų ir neimtų manyti, jog pergalė yra nebeįmanoma. Kristus atėjo, kad mes taptume dieviškosios pri­gimties dalininkais. Savo gyvenimu Jis įrodė, kad kai žmogiškasis pradas susijungia su dieviškuoju, nuodėmė yra neįmanoma“ (Minis­try of Healing (Tarnavimas gydymu), p. 180).

Kaip tik tai daugelį iš mūsų ir trikdo. Kai sutelkiame dėmesį į save, suvokiame, kokie esame silpni ir nuodėmingi. Tačiau didžiausią dėmesį būtina skirti Dievo galiai. Štai kaip tai vyksta. Kai kiekvieną dieną bendraujame su Dievu, mūsų bendravimas duoda tikėjimo vaisių. O tikėdami duodame Dvasios vaisių. Iš Dvasios vaisių savo ruožtu atsiranda paklusnumas. Visa tai atsiranda tik tada, kai asmeniš­kai bendraujame su Viešpačiu Jėzumi. Jėzus gyveno šiame pasaulyje savo Tėvo valia, kuri ateina iš aukščiau ir nėra žmogiškosios valios rezultatas. Todėl Jėzaus gyvenimas mums tapo geriausiu tikėjimo gyvenimo pavyzdžiu.

Mes niekada nebūsime tokie, koks buvo Jėzus. Jėzus iš pat pra­džių buvo be nuodėmės, o mes – nusidėjėliai. Jėzus buvo Dievo Sū­nus, o mes – žmonės. Jėzui niekada nereikėjo Išgelbėtojo, o mums Jo reikia. Bet tai, jog niekada nebūsime tokie, koks buvo Jėzus, dar nereiškia, kad mes nebegalime paklusti Dievui taip, kaip Jėzus Jam pakluso. Tą skirtumą būtina pabrėžti. Priklausydami nuo Jėzaus, kaip ir Jis priklausė nuo Tėvo, galėsime pasiekti pergalę.

Morisas L.Vendenas