Paskutinė vasaros sąskrydis prasidėjo jau vėsesniais orais, todėl kasdieninė pagalba nuo ryto iki pietų dalyviams – puikus būdas pajausti vasaros karštį, tik jau ne nuo saulės, o nuo prakaito. Darbas vyko prie „Negarbos“ piliakalnio, kur reikėjo iškirsti, išpjauti ir nurinkti didelį lauką, apaugusį krūmais, medeliais ir žolėm.
Nemaža kompanija leido vietiniams žmonėms pamatyti rezultatus jau nuo pirmosios dienos (iš viso darbuotis teko 5 dienas). Vėliau vaikinai liko prie sunkiai įveikiamo lauko, o merginos suskubo prie Rūdaičių miestelio aplinkos tvarkymo – ravėjimo, dažymo, šlavimo. Darbo metu jaunimui labai patiko mintinai mokytis Biblijos eilutes, smagiai pakalbėti ar tiesiog pabūti su savo mintimis ūžiant žoliapjovei.
Savanoriškai dirbantį jaunimą malonūs miestelio gyventojai labai šiltai priėmė ir rūpinosi darbo įrankiais bei užkandžiais – skaniais obuoliais.
Kadangi važiavimas užimdavo ilgą laiko dalį tiek į darbus, tiek į Klaipėdos centrą, kelionėje automobiliai skambėdavo gražiausiomis giesmėmis, kartais linguodavo iš juoko ar įvairiausių pokalbių bei žaidimų.
Praėjus pusdieniui prasidėdavo smagiausioji, bet daugiausiai iššūkių kelianti dalis – evangelizacija. Giesmės, laikraščiai, knygos turėjo pasiekti kiekvieną klaipėdietį, ištroškusį gerosios naujienos. Kantrus ieškojimas ir kalbinimas paskatino besidominčius Dievu imti ir paskaityti apie Jį dar daugiau bei sužinoti tikrąją tiesą. Buvo žmonių, kurie rado viltį ir tuo pačiu davė vilties ir mums, kad Jėzaus sekėjų gretos padidės.
Tiesa, didžiausias iššūkis visą savaitę buvo oras. Kai tik tekdavo vykti į darbo vietą, matydavosi tamsūs debesys ir pradėdavo lyti, tačiau nuvykus, debesys prasisklaidydavo. Taip pat ir su evangelizacija. Prognozėmis pasitikėdami, jaunimas būtų niekur neišvažiavęs iš Žvirblaičių pastogės. Sinoptikų gąsdinami, sąskrydžio dalyviai pasitikėjo Dievu, kad Jis juos ves per bet kokį orą. Taip ir buvo, mūsų Viešpats taip puikiai sudėliojo darbus ir vietas bei valandas, kad gale sąskrydžio visi aikčiojo iš nuostabos, kaip Dievas tobulai planavo ir vedė.
Dar vienas siurprizas iš Dievo buvo – jaunuolis Gediminas, kurį lietus įplukdino į automobilį keliaujant po ilgos dienos. Jis sutiko prisijungti prie veiklos ir išbuvo iki pat pabaigos, mums tai buvo palaima!
O kaipgi jaunimas išgyveno nelengvomis sąlygomis, iš kur sėmėsi jėgų? Ogi iš dviejų dalykų: dvasinio ir fizinio maisto. Valgis buvo tikrai sotus, kartais net ir per sotus. Virėjos lepindavo mus kaip restorane. Gal todėl Viešpats taip laimino progomis padėti kitiems, nes jaunimas buvo stipriai pasotintas geriems darbams?
Taigi, paskutinis sąskrydis jaunimui buvo tikrai įsimintina. Galbūt paklausite: kaip atsiranda toks jaunimas? Atsakymas – Kristus. Morkaus 3,13: „Jėzus <…> pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį.“
Parengė Vakarė Girčytė
