II dalis
Sekant šiais paprastais keturiais principais, visur ėmė kurtis stiprios maldos grupės, visose apylinkėse atgijo bažnyčios maldų susirinkimai. Daugelyje bažnyčių buvo atnaujinti arba pirmą kartą įvesti visos nakties maldų susitikimai, ir, Dievo Dvasiai veikiant, žmonės sielodamiesi išpažindavo savo nuo- dėmes ir iš naujo pasišvęsdavo – dvasininkai ir paprasti tiki tieji. Kai kur bažnyčios rengdavo naktinių maldų susirinkimus viso miesto mastu ir melsdavosi Dievui už visą bendruomenę. Dievobaimingi tarnautojai, trokštantys tikro atgimimo, ieškojo Dievo pasninkaudami ir melsdamiesi už savo bažnyčias, ir daugelis tapo liudininkais tokio galingo Šventosios Dvasios darbo, kokio niekada nebuvo matę.
Kalbėdamas apie šį judėjimą, paplitusį po visą Velsą, pastorius Ronas Kliuzė apibendrino:
„Dievo Dvasia apėmė Velsą lyg audra. Per penkis mėnesius pusė milijono žmonių tapo krikščionimis. Dėl lankytojų trūkumo bankrutavo smuklės. Beveik išnyko netekėjusių moterų nėštumai. Teisėjai beveik neturėjo darbo – nebuvo apiplėšimų, vagysčių, išprievartavimų, žmogžudysčių ir grobstymo. Nusikaltimai tiesiog išnyko. Savivaldybės rengė kritinės padėties susirinkimus, kuriuose sprendė, ką daryti su tokiu dideliu policijos pareigūnų skaičiumi, kurie neturėjo darbo! Kai kurie vietoj patruliavimo per futbolo varžybas ar aludėse vakarais ėmė giedoti bažnyčios choruose. Tiek daug anglių kasėjų atidavė savo gyvenimą Jėzui ir liovėsi keiktis, kad arkliai kasyklose pradėjo lėčiau dirbti, nes nesuprato, kas jiems liepiama daryti!“
Šis atgimimas stipriai veikė visą pasaulį dar keturiasdešimt metų; jo poveikis pasklido po visas angliškai kalbančias šalis, Jungtines Valstijas, šiaurinę ir centrinę Europą, taip pat Indiją, Japoniją, Kiniją, Korėją, Indoneziją ir Lotynų Ameriką. Manoma, kad tai buvo didžiausias Šventosios Dvasios išliejimas iš visų ankstesnių dvasinių atgimimų krikščionybės istorijoje ir davė pradžią daugeliui krikščioniškų bažnyčių, tarnysčių bei labdaros organizacijų, kurios klesti ir šiandien.
Tai, ką Dievas padarė Velse ir per kitus atgimimus, nublanksta prieš tai, ką Jis ruošiasi padaryti ateityje. Bet kol laikysimės savo nuodėmių ir nuoskaudų, puoselėsime įžeistus jausmus ir vietoj tiltų bažnyčiose ir bendruomenėse statysime sienas, toks Dvasios išliejimas neįvyks.
Elena Vait įspėja:
„Broliai ir sesės, darbas turi būti visai kitoks nei tas, kurį matome stovyklose-susirinkimuose. Turi būti daugiau maldų ir ašarų, daugiau nuodėmių išpažinimo Dievui ir vienas kitam. Nutraukime abejingumą, kaltinimus ir klaidų ieškojimus, skirkime šį veltui švaistomą laiką gyvo tikėjimo maldoms, prašant atgaivinimo Viešpaties akivaizdoje. Pakilkime visi kaip vienas ir susivieniję prašykime Dievą atsiųsti malonę savo žmonėms ir atnaujinti savo darbą laikų viduryje.“ Kur šiandien tokie vyrai kaip Evanas Robertsas? Kur moterys, pasirengusios savo atgaila liudyti Dievą. Galbūt reikėtų klausti svarbesnio dalyko: kur žmonės, pasirengę nužeminti savo širdis ir sekti šiuo liudijimu, jeigu jis būtų duotas šiandien? Mums reikia visapusiško atgimimo; mums reikia atsivertusios tarnystės.
Melody Mason
