Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo (Pat 28,13).
Jei norime sąmoningo bendravimo su Dievu, pirmiausia turime pripažinti, kad esame nusidėjėliai, pripažinti savo nuodėmingą prigimtį ir tai, kad jei neturėsime ryšio su Kristumi, ta prigimtis mus ir toliau valdys. Tik patys susidūrę su kokia nors problema suprantame, kaip mums reikia Kristaus. Turime suprasti, kad esame nusidėjėliai iš prigimties, nesvarbu, ar mes meluojame ir vagiame, ar nedarome viso to. Kai suprantame, ko mums reikia, ir ateiname pas Kristų, Jis duoda mums atgailą. Ir tik tada, kai mes priimame šią Jo dovaną, mūsų išpažintis gali būti tikra.
Štai kokios yra tikrosios išpažinties prielaidos: „Jei dar tikrai neatgailavome, jei sieloje nenusižeminome ir susikrimtę neišpažinome nuodėmių, nepasmerkėme savo ydų, tai dar niekada nuoširdžiai neieškojome nuodėmių atleidimo. O jei neieškojome, tai niekada ir negavome dieviškosios ramybės“ (Kelias pas Kristų, 41p.). Labai svarbu suprasti, kad prieš išpažintį būtinai turi būti atgailaujama. Atgailauti galima tik tada, kai jau esame atėję pas Kristų. O išpažintis turi eiti po atgailos. Štai kodėl daugeliui žmonių išpažintis yra tokia didžiulė problema. Mes esame linkę manyti, kad išpažintis atves mus pas Kristų arba kad atgaila yra išpažinties pasekmė.
Ar jums kada nors nebuvo atėjusi mintis, kad išpažintis yra tam tikras nuopelnas? Ar būtumėte tikras savo išgelbėjimu, jei kiekvieną vakarą prieš eidamas miegoti išpažintumėte visas savo nuodėmes? Nėra tokios sąvokos – „išpažintimi įgyjamas teisumas.“ Nėra prasmės išpažinti savo nuodėmes, jei jūs neatgailavote. Jei neatgailavote, tai išpažindamas nuodėmes manysite, kad išpažintis – jūsų nuopelnas, kad tai yra bandymas savo jėgomis gauti Dievo palaiminimą. Išpažintis yra tikrojo liūdesio dėl padarytos nuodėmės pasekmė, bet jokiu būdu ne priežastis (žr. Kelias pas Kristų, 41p.).
Išpažintis susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia, išpažintis yra mūsų ypatingų nuodėmių, klaidų ir trūkumų išvardijimas; antra, tikroji išpažintis yra atliekama tada, kai pripažįstame, jog ir toliau pasiliekame gyventi nuodėmingoje būsenoje, kad dėl to mūsų širdis yra sugniuždyta, kai suvokiame, kad mums reikia Kristaus ir kad mūsų gyvenimas priklauso tik nuo Jo.
Morisas L.Vendenas
