Morisas L.Vendenas
Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš Jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mt 8, 2).
Kristaus laikais Palestinoje dažnai būdavo galima pamatyti vienišą siluetą žmogaus, kurį išvarė iš miesto, atėmė namus, draugus ir viską, kas buvo miela jo širdžiai. Suskretęs, apiplyšusiais drabužiais, vienišas jis būdavo tik apgailėtinas padaras, primenantis žmogų. Toks nešiojo ne drabužius, o skarmalus, jo oda jau buvo paliesta ligos, kūno dalys pamažu merdėjo. Jis sirgo viena iš siaubingiausių ligų, siaučiančių Rytuose, – raupsais. Jis sėdėdavo šalikelėje ir apie savo ligą įspėdavo besiartinančius šaukdamas: „Nešvarusis, nešvarusis!“ Bet kartą tas žmogus išgirdo apie Jėzų, apie tai, kad Kristus prikelia iš numirusių, atveria akis akliesiems, atleidžia nuodėmes. O nuodėmė taip slėgė jam širdį! Ar galėtų Jėzus kaip nors jam padėti?
Šitas žmogus ilgai galvojo, mąstė, svarstė, vylėsi ir pagaliau pasiryžęs nušliaužė keliu tiesiog prie ežero kranto. Aplink Jėzų jis pamatė susirinkusią didelę minią. Kai prisiartino prie šių žmonių, kai kurie jį pastebėjo. Apimti siaubo jie atšoko nuo raupsuotojo, ėmė jį keiksnoti ir liepė nešdintis. Panašių dalykų pasitaiko ir dabar. Tokia jau žmogaus prigimtis: kai kokiam nors žmogui labai reikia kitų dėmesio, kai jis ieško kitų žmonių užuojautos, šie jį atstumia. Bet Jėzus Kristus jo neatstumia niekada! Niekada!
Šitas žmogus dar arčiau priėjo prie minios, ant jo rėkė, jį plūdo, bet niekas negalėjo jo sustabdyti. Išsigandę žmonės ėmė bėgti tolyn, ir kelias pas Jėzų liko laisvas. Vargšas prisiartino prie Kristaus. Priėjo visai arti, puolė prieš Jį ant žemės ir sušuko: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“
Jis padarė viską, kas priklausė nuo jo. Jis ieškojo gydytojų pagalbos, jis bandė įveikti ligą savo valios jėga ir apskritai išbandė viską, kas tik buvo įmanoma. Jis ieškojo draugų pagalbos, bet ir jie neilgai trukus paliko jį likimo valiai. Jis išbandė viską, ką galėjo, ir liko paskutinė galimybė: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Ir Jėzus tuoj pat atsakė: „Noriu, būk švarus!“ Tą pat akimirksnį jis išgijo.
Dievui priimtinas ne sugebėjimas daryti gerus darbus, o sugebėjimas mylėti, nes Dievas priimdamas žmogų žiūri ne į tai, koks tas žmogus yra, o į tai, koks jis, Dievui numačius, gali tapti, jei jo širdyje bus Jėzus Kristus.
