Morisas L.Vendenas
Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“ (Lk 15, 18).
Sūnaus palaidūno palyginime kalbama apie žmogų, kuris iš pradžių gyveno su šeima, bet vėliau nusprendė išeiti ir palaidai gyventi. Jis savo noru iškeliavo į tolimą kraštą. Jis suvokė, kad paklydo, bet žinojo kelią atgal. O tėvas visą tą laiką laukė ir stebėjo jį, tarkime, pasiėmęs žiūronus, ieškojo jo iki pat tos dienos, kai sūnus sugrįžo.
Taigi duodamas šį palyginimą Jėzus parodo, kad Dangiškasis Tėvas yra geras ir maloningas, ir pasiruošęs padėti. Jis tarsi sako: „Mes ieškome kiekvieno žmogaus, mes ir tavęs ieškome.“ Svarbiausia yra tai, kad žemėje daromas Dievo darbas, vykdomas Didysis Dievo planas išgelbėti žmoniją. Dievas, kuris leido, kad tu ateitum į šį pasaulį (juk tavo gimimas nepriklausė nuo tavo paties pasirinkimo), nepaliko tavęs likimo valiai, nenorėjo, kad tu klajotum ir būtum paklydėlis, nesvarbu, ar tu supranti, jog pasiklydai, ir ar žinai kelią atgal. Jis yra su mumis dar prieš tai, kai mes Jį priimame arba atstumiame.
Kaip tas sūnus palaidūnas, mes bėgame nenorėdami atiduoti Dievo valdžion savojo „aš“. Mes bėgame tol, kol suprantame savo atsakomybę ir giliai nusižeminę suvokiame, kad patys vieni nesugebame gyventi dvasinio gyvenimo ir naudotis amžinosiomis vertybėmis.
Vienas iš kelių, kuriuo mes bėgame nuo Dievo – kasdien mus užgriūvanti nesuskaičiuojamų reikalų našta. Mes nuolat norime būti užimti, – knygomis, darbu, arba pasilinksminimais, – svarbiausia, kad būtume užsiėmę. Begaliniai reikalai – tai, ko gero, patogus kelias pabėgti nuo Dievo. Tačiau Dievas vis dėlto eina su mumis, visada lieka šalia, padeda, net jei mes to nesuvokiame.
Yra vadinamoji netikroji religija, kurios šalininkai nori užmiršti Dievą, bet nepageidauja, kad tai pamatytų kiti. Todėl jie praleidžia daug laiko ginčydamiesi ir samprotaudami apie Dievą, Kristų, apie religiją. Ko gero, kiekvienas, bėgantis nuo Dievo, daro tai savaip, todėl ir kelių pabėgti nuo Dievo yra labai daug.
Kai suvokiame, kad Jis mūsų ieško, mes galime apsigręžti ir eiti pasitikti savo Tėvo. Ir Jis pasitiks mus, kai būsime dar toli. „Jei tu žengsi Jo link vieną atgailos žingsnį, Jis skubės apglėbti tave begalinės meilės rankomis“ (Paslėpti lobiai, 177 p.).
