Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį. (Patarlių knyga 14, 12)
Abraomas Linkolnas (Abraham Lincoln) išgyveno sunkią krizę. Vergijos klausimas dešimtmečiais slėgė Ameriką. Konstitucija jį vis apeidavo. 1820 metų Misūrio kompromisas įvedė šiokią tokią pusiausvyrą tarp laisvų valstijų ir tų, kuriose vis dar galiojo vergija, tačiau amžinai šio klausimo dangstyti buvo neįmanoma. Dabar pietinės valstijos atrodė pasirengusios atsiskirti. Jis tvirtino, kad visa jų ekonomika, visas gyvenimo būdas priklauso nuo vergų darbo.
Linkolnas labiau už viską troško išsaugoti sąjungą. Jis buvo taikytojas, tiltų tiesėjas. Jis darė viską, ką galėjo, kad jo šalis nesubyrėtų į gabalus. „Susivieniję mes stovime, susiskaldę nuvirsime“ – šis Amerikos revoliucijos šūkis buvo ir Linkolno moto.
Tačiau Linkolnas matė, jog iškilo pavojus ir dar vienam principui; jis tai vadino „didžiule vergijos neteisybe“. Kartą jis pasakė: „Jei vergija nėra blogai, vadinasi, nieko nėra bloga. Neprisimenu, kad būčiau mąstęs ir jautęs kitaip.“
Linkolno nuomone, žmonės, turintys kaip nuosavybę kitų žmonių, tiesiog yra neteisūs. Kad ir kiek žmonių mano, jog tai gerai, kad ir kaip šalies ekonomika būtų su tuo susijusi, kad ir ką žmonės grasintų padaryti, jei bus panaikinta vergija, tai vis tiek buvo blogai.
1863 metų sausio 1 dieną Abraomas Linkolnas pagaliau išleido Emancipacijos proklamaciją – simbolinę deklaraciją, išgrindusią kelią tikrai laisvei. Linkolnas susidūrė su krize, ir jis priėmė sprendimą. Sulig ta proklamacija Amerika žengė milžinišką žingsnį į tikrai laisvos šalies gyvenimą.
Ar yra dalykų, kuriais taip giliai tikite, kad esate pasirengę juos ginti? Daugelis žmonių mano, kad nėra nei gėrio, nei blogio. Jų dvasinių radarų ekrane viskas susilieja į neaiškią moralinę dėmę. Gėrį ir blogį jie laiko individualiu pasirinkimu.
Mes gyvename laikais, kurie primena teisėjų dienas, kai kiekvienas „elgėsi, kaip jam patiko“ (Teisėjų knyga 21, 25). Tai laikai, panašūs į Izaijo amžių, kai kiekvienas ėjo „savo keliu“ (Izaijo pranašystė 53, 6). Šiai kartai vis reikšmingesni darosi Saliamono žodžiai: „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį“ (Patarlių knyga 14, 12).
Tas kelias yra mūsų kelias. Gėris ir blogis nėra individualaus pasirinkimo klausimas; juos apsprendžia Dievo valia. Linkolnas užėmė teisingą poziciją, priešingą daugelio valiai. Dievas kviečia mus pasielgti lygiai taip pat. Jis ragina mus užimti poziciją, pagrįstą Jo Žodžiu, ir tvirtai jos laikytis.
Markas Finlis
