I dalis
Ne tas yra tikras [krikščionis], kuris yra viešai laikomas… Tiktai tas yra [krikščionis], kuris toksai viduje. (Romiečiams 2, 28–29 perfrazavimas)
Viena liūdniausių šių dienų krikščionybės tikrovių yra tokia, kad krikščionių daug, o sekėjų mažai. Yra daug intelektualiai įsitikinusių tikinčiųjų, bet mažai atsivertusių. Daugelis turi žinių apie Dievą, bet dauguma nepažįsta Jo iš patirties. Dauguma turi dvasinius raktus, bet nesinaudoja jais kasdieniame gyvenime. Tokioje liūdnoje tikrovėje Dievas negali veikti taip, kaip trokšta. Mūsų dvasinis apsimetinėjimas be tikro širdies atsivertimo neleidžia gauti Dangaus palaimų.
Prieš keletą metų Konge vieno labai populiaraus popmuzikos dainininko širdį palietė Viešpats, ir jis atidavė savo gyvenimą Kristui. Jis manė, kad atėjęs į Bažnyčią pabėgs nuo pasaulio. Tačiau Bažnyčioje jis rado pasaulį. Liūdna, bet labai dažnai ir mes jį čia atrandame.
„Daugelis tų, kurie vadina save krikščionimis, yra tiktai moralistai. Jie atsisakė dovanos, kuri leistų jiems šlovinti ir skelbti pasauliui Kristų. Šventosios Dvasios darbas jiems yra keistas dalykas. Jie nėra Žodžio vykdytojai. Dangiški principai, atskiriantys tuos, kurie yra susivieniję su Kristumi, nuo tų, kurie susivienijo su pasauliu, tapo beveik nepastebimi. Tariami Kristaus sekėjai daugiau nebėra skirtingi ir ypatingi žmonės. Nebegalima įžiūrėti skiriamosios ribos. Žmonės paklūsta pasaulio darbams, įpročiams, egoizmui. Bažnyčia perėjo į pasaulio pusę Įstatymo peržengimu, kai tuo tarpu pasaulis turėjo pereiti į Bažnyčios pusę paklusdamas Įstatymui. Kiekvieną dieną Bažnyčia vis labiau krypsta į pasaulį.“
Elena Vait, kreipdamasi į Bažnyčią XIX a. pabaigoje, praneša šokiruojančią žinią, kad nė vienas iš dvidešimties, kurių vardai įrašyti Bažnyčios knygose, nėra pasiruošęs pabaigti savo žemiško gyvenimo istorijos. Ji sako, kad, jeigu taip nutiktų, daugelis pamatytų, jog yra netekę ir vilties, ir Dievo, kaip ir bet kuris kitas nusidėjėlis. Jei tokia tikrovė buvo Bažnyčioje tuo metu, kokia ji yra šiandien?
Melody Mason