Visapusiška širdies reforma

I dalis

Zambijoje yra nepaprasta upė, pavadinimu Luapula. Tai reiškia „kertanti skersai“. Upė gavo tokį pavadinimą, nes ji kerta vieną ežerą, tada kalnus ir slėnius, po to kitą ežerą ir vėl slėnius, o paskui ir trečią ežerą, prieš galiausiai įtekėdama į vandenyną. Ši upė nepaprasta tuo, kad kirsdama tris ežerus ji nepakeičia savo tėkmės greičio ir nesusimaišo su tų ežerų vandeniu. Ji išlaiko savo tapatumą. Žvejai tvirtina, kad upės ir ežerų žuvys yra skirtingos. Jie tvirtina, kad ir vandens skonis skiriasi.

Mes, Dievo žmonės, turime būti kaip ši upė. Mes keliaujame į rojų. Šioje kelionėje kertame kalnus ir slėnius. Keliaujame per pasaulį (tris ežerus), bet negalime susilieti su pasauliu. Pasauliui privalome būti mirę – neatmiešti, atskiri ir išskirtiniai.
Nors ir atsiskyrę nuo pasaulio, mes turime traukti jį pas Kristų, kuriam tarnaujame, ir į gyvenimą, kurį gyvename. Kaip stipri Luapulos upės srovė įtraukia žmones į savo tėkmę, tokie ir mes turime būti stiprūs Viešpatyje, kad įtrauktume žmones į Jo tėkmę. Bet jei leidžiamės praryjami pasaulio, mes ne tik prarandame savo kaip tikinčiųjų tapatybę, bet ir neturime jėgos atsivesti žmones į dangų. Todėl Dievas mums sako: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.“ (Romiečiams 12, 2)

Šį širdies ir proto pasikeitimą gali įvykdyti tik Dievas, kai Jam pasiduodame. Kad ir kaip gerbtume šią kvapią dievišką prigimtį iš Kristaus, mes negalime jos susikurti savo pačių jėgomis. Štai kodėl esame perspėjami: „Turime atsiversti kasdien. Mūsų maldos turi būti karštesnės; tada jos taps daug veiksmingesnės. Mūsų pasitikėjimas turi būti vis stipresnis, kai Dievo Dvasia bus su mumis, padarys mus tyrus ir šventus, tokius pat tiesius ir kvapius kaip Libano kedras.“ Nelengva kasdien mirti sau, bet jei mes atiduosime savo širdis ir valią Kristui, jei leisime Jam atlikti visą darbą, Jis tai padarys.

Melody Mason