II dalis
Elena Vait rašo: „Daugelis klausia: Kaip man paklusti Dievui? Jūs trokštate atsiduoti Jam, bet esate doroviškai per silpni, pavergti abejonių, o įpročius valdo nuodėmė. Jūsų pažadai ir pasiryžimai netvirti lyg birus smėlis. Jūs negalite valdyti savo minčių, savo ketinimų, savo jausmų. Matydami savo neįvykdytus pažadus, jūs pradedate nebetikėti savo nuoširdumu. Tai verčia jus galvoti, kad Dievas negali jūsų priimti. Tačiau nenusiminkite. Jums tereikia suprasti, kas yra tikroji valia. Tai – žmogaus prigimtį valdanti jėga, kurios pagalba mes priimame sprendimus arba darome pasirinkimus. Viskas priklauso nuo to, kur žmogus nukreips savo valią. Dievas davė žmogui pasirinkimo teisę, o žmogus privalo ugdyti savo valią, kad tinkamai pasirinktų. Jūs negalite pakeisti savo širdies, jūs negalite prisiversti pamilti Dievą, bet jūs galite pasirinkti tarnauti Jam. Kad Jis veiktų jūsų širdyje, kad jūs norėtumėte ir darytumėte tai, kas Jam yra malonu, jūs turite paskirti Jam savo valią. Taip jūs visiškai pateksite Kristaus valdžion, jūsų mintys neprieštaraus Jam ir jausmai bus nukreipti į Jį.“
Štai, koks nuostabus Dievo galios stebuklas. Jis visiškai mus pakeičia, kai mes duodame Jam leidimą! Tai ir yra raktas!
Mes, kaip Bažnyčia, neturime dar dviejų tūkstančių metų, kad kvailiotume su Didžiuoju pavedimu [skelbti Evangeliją], kurį esame gavę. Žvelgdami į laikų, kuriais gyvename, ženklus, suprantame, kad tikriausiai neturime nė šimtmečio. Laikas baigiasi. Netrukus ateis Jėzus. Todėl Evangelijos žinia turi pasklisti po visą pasaulį. Bet kad Kristus galėtų mus panaudoti, kad Jis atsakytų į mūsų maldas, mes turime atsisakyti visų apsimetinėjimų. Privalome būti pasišventę asmeniškai. Kai taip ir bus, Jis išlies savo Šventąją Dvasią!
„Dievas neužrakino dangaus saugyklos, išliejęs savo Dvasią ant ankstyvųjų apaštalų. Mes taip pat galime gauti Jo palaimos pilnatvę. Dangus kupinas Jo malonės lobių, ir tie, kurie ateina pas Dievą su tikėjimu, gali prašyti visko, ką Jis yra pažadėjęs. Jei mes neturime Jo jėgos, tai tik dėl savo dvasinio letargo, abejingumo, tingumo. Išeikime iš šio formalumo [formalios religijos] ir neveiklumo.
Reikia atlikti milžinišką darbą, bet mes nesuprantame nė pusės to, ką Viešpats nori padaryti savo žmonėms.“
Evangelija vis dar turi tokią pat galią kaip ir apaštalų laikais. Dievo pažadai nepasikeitė – Jo žmonės turi pasikeisti. Jis ieško mokinių – pasišventusių, atsidavusių sekėjų. Jis davė viską, ko mums reikia gyvenimui ir maldingumui (2 Petro 1, 3), bet Jis prašo mūsų eiti kilnesniu keliu. Šįkart tai Jis prašo mūsų daugiau!
Melody Mason
