VISIŠKAS IR BESĄLYGINIS PRIĖMIMAS

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mano žodžių klauso ir Mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą (Jn 5, 24).

Pagrindinis žodis nuteisinimo pagal tikėjimą doktrinoje yra „priė­mimas“. Mokydamiesi Jėzaus žodžių apie nuteisinimą ir atkreipdami dėmesį į Jo elgesį su žmonėmis, mes negalime neprieiti prie tokios išvados. Jėzus mus visada priima tokius, kokie esame, todėl nėra būtinybės pasikeisti prieš ateinant pas Jį. Tai svarbu ne tik atsivertimo metu, bet ir tolesnį gyvenimą!

Evangelijoje pagal Luką sakoma: „Šitas priima nusidėjėlius“ (Lk 15, 2). Evangelijoje pagal Joną yra užrašyti Jėzaus žodžiai: „[…] ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). O kitas tekstas byloja: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Mo­teriškei, kuri buvo atvesta pas Jėzų, Jis pasakė: „Nė Aš tavęs nepa­smerksiu“ (Jn 8, 11). Jėzus aiškina: „[…] nes (Aš) atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47). Šios dienos tekste yra Jėzaus pažadas teigiantis, kad kiekvienas, kuris Juo pasikliauja, nepateks į teismą.

Argi nenuostabu žinoti, kad mums neteks eiti į teismą? Dievo priėmimas yra neribotas ir besąlygiškas. Jis pagrįstas tuo, ką Kristus jau padarė dėl mūsų. Dievas priima nuolat. Jo priėmimo rezultatas yra tas, kad vargšas muitininkas, kuris nedrįso pakelti akių į dangų, namo eina nebesislapstydamas. Jis žino, kad Dievas jį vertina, pri­ima, atleidžia ir nuteisina.

Jėzus sakė, kad visiems, kurie ateina pas Jį ir nuolatos į Jį krei­piasi, atleidimas neribojamas. Nejaugi tai pateisina nuodėmę? Ne, kuo daugiau mums atleidžiama, tuo labiau mes Jį mylime, o kai vis labiau mylime, tampame vis paklusnesniais. Dievo atlaidumas, jei teisingai įvertiname, mus veda ne prie piktnaudžiavimo Dievo malo­ne, bet prie meilės, kuri savo ruožtu, veda į paklusnumą. Man norisi dar kartą priminti apie Jėzaus rankas, kurios plačiai ištiestos tam, kad mus priimtų, kai tik mes ateisime pas Jį. Evange­lijoje pagal Luką yra tokie žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Šį atleidimą, šį priėmimą galime patirti ir šiandien, jei tik mes vėl ateisime pas Jį.

Morisas L.Vendenas

Parašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.