I dalis
Dabar, kai pasiryžome visada pirmoje vietoje turėti Dievą, kaip mes kasdien saugojame savo laiką su Juo? Štai keletas mano asmeninių patarimų.
Susiraskite nuošalią vietą susitikimui su Dievu. Morkaus 1, 35 sakoma: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.“
Naudinga turėti savo asmeninę erdvę, kurioje kasdien meldžiamės ir garbiname Viešpatį. Tai gali būti mėgstama kėdė prie židinio, o gal mažas sandėliukas, kur nemato jokia smalsi akis. Brangūs mano šeimos draugai Čapmenai turi aštuonis vaikus, kurie visi dar gyvena jų namuose. Galite įsivaizduoti, kokie jie užsiėmę savo kasdieniame gyvenime, dar ir namie mokydami vaikus. Norėdami užsitikrinti kasdienio asmeninio Dievo garbinimo laiką, jie pasistatė nedidelį namelį savo valdose – labiau panašų į įrankių pašiūrę, – kuris yra skirtas tėvams ir vyresniems vaikams, kiekvienam paeiliui pabūti vienumoje su Dievu, paskaityti Bibliją ir pasimelsti be jokio išorinio blaškymo. Dar niekad nebuvau mačiusi nieko panašaus. Koks įkvepiantis pavyzdys, kaip galima numatyti laikui su Dievu skirtą vietą! Jei tik yra noro leisti laiką su Dievu vienumoje, visada atsiras ir išeitis!
Žinoma, pati vieta nėra niekuo stebuklinga. Dievo juk neriboja sienos ar erdvės. Jis vaikšto su mumis per Šventąją Dvasią, kur tik mes einame. Svarbiausia tai, jog turint bendravimui su Dievu skirtą vietą, lengviau išlikti neblaškomiems, kai meldžiamės, nei neturint plano ir kaip papuola kraustantis po namus iš vietos į vietą vidury kasdienio gyvenimo chaoso.
Melody Mason
