Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj Sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. (Laiškas hebrajams 12, 1–2)
Prieš kurį laiką gavau laišką iš moters, kuri prarado du mažamečius sūnelius – 3 metų ir 16 mėnesių. Abu jie nuskendo kiemo gale buvusiame tvenkiny.
Po sunkaus širdgėlos laikotarpio ji įstengė vėl atsistoti ant kojų. Ji pradėjo įdėmiai žvelgti į Jėzų.
Moteris suprato, kad jos gyvenimas bus šio to vertas, tik jeigu Dievas ją kaip nors panaudos. Ji atidavė savo gyvenimą į Jo rankas ir ėmė visiškai Juo pasitikėti. Ją apėmė karštas troškimas priartėti prie Dievo, gyventi su Juo kiekvieną dieną. Jai atrodė, jog tai padės jaustis arčiau savo dviejų žuvusių sūnelių.
Laiške moteris rašė: „Dabar aš alkstu ir trokštu Dievo, nes myliu Jį. Žinau, ką reiškia visiškai nuo Jo priklausyti, ieškoti Jo visa širdimi, mylėti Jį iki sielos gelmių. Žinau, koks jausmas […], kai Dievas paliečia sielą ir jus paguodžia. Žinau, koks jausmas padėti galvą ant Jo krūtinės.“
Ši moteris savo sunkiausią gyvenimo valandą įdėmiai žvelgė į Jėzų.
Kaip mes galėtume žiūrėti į Viešpatį? Jėzaus matymas Šventajame Rašte suteikia dvasinių jėgų visai mūsų esybei. Evangelijose Jėzus gydo ligonius, padaugina duoną, prikelia numirusius, atleidžia nuodėmes, išvaro demonus ir numaldo audras. Jis suteikia sveikatą, laimę bei viltį. Jis nugali nelaimes, demonus bei mirtį. Jis įveikia liūdesį, kančias ir ligas. Jis triumfuoja prieš nuodėmę ir šėtoną. Jo stebuklai atskleidžia Jo jėgą. Jo palyginimai atspindi Jo karalystės mokymą. Jo pamokslai liudija apie Jo amžinuosius principus. Jėzaus gyvenimas kalba apie Dievo meilę dvasiškai žlugusiems. Jis atspindi Viešpaties malonės galią atpirkti. Jis ieško. Jis gelbėja. Jis atleidžia.
Jis keičia. Jis atnaujina širdis. Mums žvelgiant į Jėzų, Dievas išpildys Savo nuostabųjį pažadą, kurį davė Antrame laiške korintiečiams 3, 18: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.“ Iš tiesų, ilgalaikis charakterio pasikeitimas įvyksta tada, kai Dievo Dvasia įdiegia mūsų protams gyvenimą keičiančius principus, kuriuos studijuojame Šventajame Rašte. „Egzistuoja toks mąstymo dėsnis: protas po truputį prisitaiko prie temų, kurias jis pratinamas apmąstyti“ („Patriarchai ir pranašai“, p. 596). Vienoje senoje giesmėje sakoma: „Pažvelk į Jėzų – Jis be nuodėmės; Tėve, suteik man Jo gyvybės. Pridenk mano gyvenimą, mano nuodėmę ir vargą Jo gyvybe, baltesne už sniegą“. Žvelgdami į Jėzų, mes keičiamės. Tad kasdien pakelkime akis į Jį ir tapkime vis panašesni į brangųjį Jėzų, kuriuo taip žavimės.
Markas Finlis
