Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias, jis tarė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 20–21)
Šėtonas buvo įsitikinęs, kad Jobas tarnauja Dievui tik norėdamas būti Jo laiminamas ir globojamas. Dievas nutarė, kad būtų gerai leisti šėtonui įrodyti, jog šis yra teisus taip manydamas. Šėtonas, pasitraukęs nuo Dievo, sunaikino visą Jobo turtą.
Jobas nepajėgė suprasti, kas iš tikro vyksta. Jis nusprendė, kad būtent Dievas atėmė viską, ką buvo davęs. Tačiau ir nesuprasdamas, kas vyksta, Jobas pasitikėjo Dievu. Šėtonas gavo leidimą ir toliau kenkti Jobui ir netrukus pasiuntė jam sunkią ligą. Bet Jobas ir sunkiai sirgdamas liko ištikimas Dievui.
O Jobo žmona pasidavė. Jobas prarado viską, ką turėjo, išskyrus savo žmoną, o jai, galbūt, derėjo žūti pirmai! Bet šėtonas žinojo, kad ji bus naudingas ginklas jo rankose. Kai tik jam pavyko palenkti savo pusėn Jobo žmoną, jis tikriausiai labai nudžiugo ir pasakė savo piktiesiems angelams, kad jei jie pasistengtų, galėtų palaužti ir Jobo ryžtą.
Kol mes didžiausią dėmesį skiriame savajam „aš“, šėtonui tas pat, kaip mes elgiamės. Kartais jis piktai džiaugiasi ne tiek dėl to, kad mes elgiamės blogai, kiek dėl to, jog elgdamiesi gerai pasikliaujame tik savo jėgomis. Tokiu atveju jis visiškai atsitiktinai vienus palieka gyventi prabangiai, o kitus stumia bedugnės krašto link. Jam priklauso abu – ir fariziejus, ir demonų apsėstasis. Ir apsvaigę nuo savo pergalių, ir mintimis nugrimzdę į nuodėmę – vienodai žūstantys žmonės. Šėtonas rimtai susirūpina tik tada, kai žmogus stengiasi bendrauti ir užmegzti ryšį su Dievu. Jis supranta, kad jei tai įvyks, jis bus pasmerktas pralaimėjimui.
Kai žmogus parodo, kad norėtų pažinti Dievą, šėtonas sugniaužia kumščius, grūmoja Dievui ir meta tokį pat iššūkį, kaip ir pasakojime apie Jobą. Kartais Dievui atrodo, kad verta šėtonui leisti mus išbandyti – pažiūrėti, ar mes ieškome bendravimo su Dievu egoistiniais sumetimais, ar vis dėlto mylime ir pasitikime Juo, nepaisant aplinkybių. Štai kodėl dažnai atrodo, kad kai imame ieškoti sąmoningo bendravimo su Dievu, iš karto pablogėja mūsų reikalai. Jei mes tai suprasime, tai ir toliau stiprinsime mūsų santykius su Dievu, ir toliau Juo pasitikėsime, – nesvarbu, kas vyksta mūsų gyvenime. Tada šėtonas pralaimės.
Morisas L.Vendenas
