Gręžkitės Manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Aš Dievas, ir kito nėra! (Iz 45, 22)
Būtina skirti laiko tiesos pažinimui ir maldai, kad išmoktume bendrauti ir draugauti su Jėzumi. Kiekvienos dienos rytą ieškoti Jėzaus – štai koks turi būti mūsų tikslas.
Jeigu aš ieškau draugystės su Jėzumi, kam skirsiu daugiau laiko: keturių Evangelijų tyrinėjimui, Izraelio karalių metraščiams ar gilinimuisi į pranašystes? Ką labiausiai esu linkęs skaityti, kai ieškau bendravimo su Jėzumi: knygą, kurios turinys pabarimai ir peikimas, ar knygą „Su meile iš Dangaus“? Pasistenkime gerai išsiaiškinti skirtumus. Daugelis nepalankiai priėmė Elenos Vait veikalus, nes daugiausia skaitė jos vadinamąsias pamokymų knygas. Yra knygų, kurios skirtos pamokymams, patarimams ir barimams.
Bet yra ir kitokių knygų, ir jas mes galime pavadinti su įkvėpimu parašytais veikalais. Tai nereiškia, kad jūs jose nerasite pamokymų, ir kad pamokymų knygose nėra su įkvėpimu parašytų vietų. Bet, kad egzistuoja dviejų tipų Pranašystės Dvasios veikalai, yra tiesa.
Žmogui, skaitančiam tik pamokymų knygas, dažnai kyla pagunda tapti panašiam į žmones, kurie trokšta paskelbti ypatingą žinią savo kaimynams. Tokie žmonės visada pasiruošę barti arba peikti. Prašytume teisingai suprasti mūsų žodžius, bet knyga „Liudijimai Bažnyčiai“ gali būti pavojingas ginklas, jei ją paims į rankas žmogus, manantis, kad ją reikia skaityti ir taikyti taip, kaip knygas „Su meile iš Dangaus“ ir „Kelias pas Kristų“. Jei žmogus nesupranta, ką reiškia sėdėti kartu su Marija prie Jėzaus kojų, iš savo gyvenimo patirties nepažįsta Jo meilės ir gerumo, tai Dešimt įsakymų jo rankose gali tapti mirtinu ginklu. Įstatymas ir Evangelija turi žengti koja kojon.
Pamokymų knygų tyrinėjimui turi būti skirtas tinkamas laikas ir vieta. O kad galėtume kasdien bendrauti su Jėzumi, kad taptume Jo artimais bičiuliais, turime stengtis geriau pažinti Jo gyvenimą. „Mes turėtume kasdien skirti po valandą Kristaus gyvenimo apmąstymui. Turėtume tai daryti pamažu, leisdami vaizduotei aprėpti kiekvieną sceną, ypač paskutiniąsias. Šitaip apmąstant Jo didžiąją auką dėl mūsų, mūsų pasitikėjimas Juo bus tvirtesnis, mūsų meilė bus puoselėjama ir mes labiau prisipildysim Jo Dvasios“ (Su meile iš Dangaus, 67p.). Žvelgdami į Jėzų ir suprasdami, kad Jis yra svarbiausias mūsų gyvenime, mes daromės vis panašesni į Jį.
Morisas L.Vendenas
