KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
DANGIŠKOSIOS ŠVENTYKLOS VALYMAS
Praeitoje temoje kalbėjome apie tai, kad Senojo Testamento laikų apeiginėse pamaldose, kai nusidėjėlis atgailaudavo ir paaukodavo nurodytą auką, nuodėmė jam būdavo atleidžiama, tačiau ji nebūdavo visiškai panaikinama iki Permaldavimo dienos. Per pranašą Jeremiją Dievas kalbėjo: „Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis Mano akyse, – tai Viešpaties Dievo žodis“ (Jeremijo 2, 22). Galutinis ir visiškas nuodėmės panaikinimas įvykdavo apeiginių metų pabaigoje per Permaldavimo apeigines pamaldas. Tik po šių apeigų atgailaujantis nusidėjėlis būdavo visiškai apvalytas nuo savo nuodėmių: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“ (Kunigų 16, 30).
Kadangi šešėlinės apeigos buvo tik simboliais pavaizduota tikrovė, kuri turėjo išsipildyti Kristui atėjus į žemę, tad mus domintų klausimas: kada bus galutinai sunaikintos visos nuodėmės, dėl kurių tikintieji atgailavo?
Laiške hebrajams apaštalas Paulius rašė: „Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus – geresnėmis aukomis negu šitos“ (Hebrajams 9, 23).
Šešėlinėse apeigose atgailaujančio nusidėjėlio aukos kraujo šlakstymas šventų švenčiausiosios dalies link vaizdavo nuodėmės perkėlimą nuo žmogaus į šventų švenčiausiąją dalį, kur stovėjo Sandoros Skrynia su Dešimčia Dievo įsakymų. Tuo buvo pavaizduojama, kad nuodėmė sutepė (pažeidė) Dievo principus, kuriuos atspindėjo Jo Įstatymas. O kadangi tikroji Šventykla yra danguje, kur Dievo sostas, kurį simbolizavo Sandoros Skrynios Malonės Dangtis, tai tikrovėje atgailaujančio nusidėjėlio nuodėmė nuo žmogaus perkeliama į dangaus Šventyklą, ir tuo Šventykla suteršiama.
Laiške hebrajams skaitėme, kad „…pačius dangaus dalykus – [apvalyti] geresnėmis aukomis negu šitos“. Raštas sako, kad tikrąją Šventyklą negalima apvalyti gyvulių aukų krauju – tai buvo tik simbolis. Paulius teigia, kad reikia „geresnių aukų“. Kas ta geresnė auka?
„Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų Save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę“ (Hebrajams 9, 24–26).
Aišku, kad dangiškoji Šventykla suteršta nusidėjėlių nuodėmių ir kad ją reikia apvalyti. Senojo Testamento laikų Šventykla būdavo apvaloma apeiginių metų pabaigoje. Kada turi būti apvalyta dangiškoji Šventykla?
Pranašo Danieliaus knygoje parašyta: „Jis man atsakė: ‘Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta‘“ (Danieliaus 8, 14). Ne daug aiškiau, tiesa? Dabar teks išsiaiškinti dar vieną simbolį – pranašiško laiko simbolį. Pranašystėse dažnai – bet ne visada – metai simbolizuojami diena. Štai keletas pavyzdžių: „Jų [izraelitų] bausmės metus skaičiuoju tau dienomis – trim šimtais devyniasdešimt. Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus. Kai būsi baigęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsk bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimt dienų – po vieną dieną už kiekvienerius metus“ (Ezechielio 4, 5–6). Pranašo dienomis Izraelio karalystė buvo suskilusi į dvi atskiras karalystes – Šiaurinę, kuri pasiliko Izraelio pavadinimą, ir Pietinę, kuri pasivadino Judu, arba Judėja. Šiaurinė labai greitai pasidavė stabmeldystei ir nedorybėms, todėl ir jos bausmės laikas ilgesnis. Pietinė – Judas, dar šiek tiek laikėsi dieviškų principų, bet nedorybių netrūko ir ten. Jų bausmės laikas – keturiasdešimt metų. Pranašas abiejų bausmės metų laiką turėjo pavaizduoti pats kęsdamas dieną už metus.
Kitas pavyzdys – Skaičių knygoje. Kai Dievas per Mozę vedė Izraelio tautą į Pažado žemę, priėjus prie jos ribų, buvo pasiųsti žvalgai išžvalgyti krašto. Jų žvalgymo laikas tęsėsi keturiasdešimt dienų. Grįžę jie melagingai apibūdino kraštą ir sukėlė paniką tarp izraelitų. Tauta atsisakė eiti ir užimti Kanaano žemės. Už jų netikėjimą Dievas skyrė jiems bausmę – už kiekvieną žvalgymo dieną – metus klaidžioti dykumoje. Keturiasdešimt dienų buvo žvalgomas kraštas, keturiasdešimt metų izraelitai turėjo klaidžioti po dykumą, kol Dievas vėl leis jiems įžengti į Kanaano kraštą. „Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną“ (Skaičių 14, 34).
Tik taikydami šį principą, galėsime išsiaiškinti dangiškosios Šventyklos apvalymo laiką ir kitas laiko pranašystes. Pranašiška diena – už tikrus metus.
Dabar, jau turėdami raktą, galime pereiti prie šios pranašystės aiškinimosi. Net ir suvokdami, kad 2300 vakarų ir rytmečių iš tikrųjų reiškia 2300 metų, po kurių dangiškoji Šventykla bus apvalyta, mes dar nežinome labai svarbaus dalyko – nuo kada pradėti skaičiuoti tuos 2300 metų. Tam turėsime susipažinti su dar viena pranašyste, kuri mus priartins prie šios.
Pranašui Danieliui pasirodė angelas Gabrielius ir paskelbė labai svarbią žinią. „Septyniasdešimt septynetų skiriu tavo [Izraelio] tautai ir tavo šventajam miestui [Jeruzalei]. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“ (Danieliaus 9, 24). Tai reiškia, kad Dievas Izraeliui palankaus malonės laiko skyrė „septyniasdešimt septynetų“, t. y. septyniasdešimt kartų po septynias dienas – 490 tikrų metų. Per tą laiką turės štai kas įvykti: „…baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“. Visa tai įvyko, kai Kristus atėjo į žemę ir mirė už žmonijos nuodėmes.
Toliau angelas Gabrielius tuos „septyniasdešimt septynetų“ suskaldo į dalis. Tuo pačiu nurodo įvykį, nuo kada reikia pradėti skaičiuoti pranašiškąjį laiką. „Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai įvyks priespaudos metu“ (Danieliaus 9, 25).
Laiko skaičiavimo pradžia aiški: „Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“. Kai pranašas gavo šią žinią, Jeruzalė buvo sugriauta, o žydai buvo ištremti į Babiloną, kuriam žlugus, perėjo į persų rankas. Kai bus duotas įsakymas ją atstatyti, tai bus metai, nuo kurių reikia pradėti skaičiuoti pranašystės laiką. Buvo duoti trys tokie įsakymai. „Tad žydų seniūnai pranašų Agėjo ir Idojo sūnaus Zacharijos dienomis spartino statybą. Jie užbaigė statybą pagal Izraelio Dievo įsakymą ir Kyro, Darijaus bei Artakserkso įsakus“ (Ezro 6, 14). Jie buvo išleisti valdant skirtingiems karaliams ir skirtingu metu. Žydų grįžimas iš tremties vyko pakopomis. Tačiau, valdant karaliui Artakserksui, buvo duotas galutinis leidimas visiems žydams grįžti į savo kraštą ir atstatyti Jeruzalę bei šventyklą. Nesigilinant į smulkmenas, kalbant apibendrintai, kadangi skyrėsi kalendoriai, ta data reikia laikyti 457 metus iki Kristaus.
Taigi bendras 490 metų laikotarpis angelo suskaldomas į tris dalis: „Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai“. Pateptasis vadas – tai Kristus (hebrajiškai – Mesijas; graikiškai – Kristus; lietuviškai – Pateptasis). Iš 70 septynetų (490 metų) atskiriami 7 ir 62 septynetai – iki Kristaus. Per tą laiką turi būti atstatyta Jeruzalė ir Šventykla. Tam skirta 69 septynetai – 483 metai. Už pagrindą imant 457 metus iki Kristaus ir pridedant nurodytus 483 metus, gauname 27 metus po Kristaus.
Per 7 septynetus, arba 49 metus, buvo atstatyta Jeruzalė ir Šventykla. Likę 62 septynetai, arba 434 metai, laikas iki Kristaus – „pateptojo vado“. Jėzaus „patepimas“ įvyko ne Jam gimus iš Marijos. Patepimas reiškia įgaliojimų suteikimą. Jėzui įgaliojimai suteikti buvo krikšto metu. „Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo“ (Apaštalų darbų 10, 38). Gimus iš Marijos, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, t. y. Gelbėtojas, Atpirkėjas. Krikšto metu Dievas Jam suteikė „patepimą“ – įgaliojimą tapti žmonijos Gelbėtoju. „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’“ (Mato 3, 16–17). Taip Jėzus prie Savo gimus gautojo vardo gauna Kristaus vardą – „Pateptasis“. Būtent tada Jėzus pradėjo Savo tarnystę.
Iš viso 70 septynetų – 490 metų žydų tautai skirto malonės laiko dar liko vienas septynetas, arba septyneri metai. Tai laikas po Jėzaus krikšto iki žydams skirto laiko pabaigos. Kas turėjo įvykti per tuos septynerius metus po Jėzaus krikšto? „Po šešiasdešimt dviejų septynetų pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės, o ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“ (Danieliaus 9, 26). Jeruzalės ir Šventyklos vėl laukia sunaikinimas. Tai Jėzus buvo nusakęs: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Morkaus 13, 2). Angelas Gabrielius sakė: „Ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“.
Svarbu pastebėti, kad buvo pasakyta, jog Jėzus bus nužudytas ne dėl Savo kaltės. Jėzus mirė už mūsų kaltes. Jis Pats buvo be nuodėmės. Jis tam ir atėjo, kad mus išpirktų iš nuodėmės užtrauktos pražūties. Tačiau su Jėzaus mirtimi dar neužsibaigia žydams skirtas malonės laikas. Skaitome toliau.
„Vieną septynetą Jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu, per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“ (Danieliaus 9, 27).
„Per pusę septyneto“ – Kristaus mirtimi, praėjus trim su puse metų po Jo krikšto, šešėlinė aukų sistema, kuri ilgus šimtmečius tarnavo kaip laikina nusidėjėlių gelbėjimo priemonė, prarado savo prasmę. Tikrovė susitiko su šešėliu. Tikrovė buvo Kristus – Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Šešėlis tik rodė į Jį. Jėzui mirus už pasaulio nuodėmę, šešėlis pasitraukė, jį tiesiog pakeitė Kristus.
Liko dar treji su puse metų. Tai buvo ypatingas laikas Izraeliui, kaip Dievo pasirinktai Abraomo palikuonių tautai – būti išskirtine Dievo išrinktąja tauta. Pareikalavę iš Romos valdžios atstovo Piloto nukryžiuoti Jėzų Kristų, žydai pademonstravo savo maištą prieš Dievą. Tačiau Dievas dar pratęsė jų malonės laiką trim su puse metų. Per tą laiką Jėzaus sekėjai skelbė Kristaus Evangeliją – Jo mokymą – tarp žydų. Žydų dvasinių vadų kantrybė išseko, ir jie griebėsi kraštutinių priemonių. Po galingo Stepono pamokslo žydai „baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis… Taip jie mušė akmenimis Steponą… Pagaliau jis užmigo“ (Apaštalų darbų 7, 54–60). Pamatę, kad Dievas už tokį įžūlumą jų nenubaudė, žydai dar labiau suįžūlėjo. „Aną dieną prasidėjo didelis Jeruzalės Bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse“ (Apaštalų darbų 8, 1). Būtent Stepono kankinio mirties laikas laikomas žydų malonės laiko užsibaigimu. Būtent tada suėjo 490 žydams pažadėtųjų metų laikas. Dabar reikėjo laukti Dievo pasmerkimo: „Ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“.
Ar buvo galima tikėtis ko nors geresnio, pasmerkus baisioms kančioms ir žiauriai mirčiai nekaltą Dievo Sūnų? Kai Pilotas atsisakė pasmerkti Jėzų kaip nekaltą, atsakomybę su visomis pasekmėmis prisiėmė žydų tauta su savo vadais priešakyje: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mato 27, 25)
Netrukus, 70-aisiais metais po Kristaus gimimo, romėnai užpuolė Jeruzalę, sudegino ir nugriovė Šventyklą, daugybė žydų žuvo.
Apaštalas Paulius vėliau pareiškė žydams: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“ (Apaštalų darbų 13, 46). Izraelio tauta praranda išrinktosios tautos statusą. Evangeliją imta skelbti pagonių pasaulyje.
Šita pranašystės dalis apie septyniasdešimt septynetų, arba 490 metų, išsipildė. Tačiau iš pirmosios pranašystės apie 2300 metų „išnaudojome“ tik 490 metų. Taigi iki dangiškosios Šventyklos apvalymo liko dar 1810 metų. Pradine data imant tuos pačius 457 metus iki Kristaus, 490 metų, skirtų žydų tautai, užsibaigia 34 metais po Kristaus, Stepono nužudymu. Prie jų pridėjus likusius 1810 metų, gauname 1844 metus po Kristaus. Būtent tada turėjo prasidėti dangiškosios Šventyklos apvalymas.
Pirmame šešėlinių apeigų Šventykloje etape nusidėjęs žmogus atgailaudamas ir aukodamas nurodytą auką atleidimą galėjo gauti tik už netyčiomis padarytas nuodėmes. „Kunigas atliks permaldavimą jo labui už klaidą, kurią jis netyčiomis padarė, ir jam bus atleista“ (Kunigų 5, 18). Tyčiomis padaryta nuodėmė negalėjo būti atleista. Kaltasis turėjo gauti bausmę. Tos apeigos, kurios vykdavo ištisus metus, simbolizavo Dievo malonės laiką, kada kiekvienas žmogus gali atsiversti, atgailauti dėl savo nuodėmių ir pradėti naują gyvenimą su Dievu.
Tačiau Permaldavimo dienos apeigos buvo skirtos Šventykloje susikaupusioms nuodėmėms pašalinti. Jeigu kasdieninių pamaldų metu kunigas atlikdavo nusidėjėlio suderinimą su Dievu ir simbolizavo tarpininką, užtarėją, tai Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas užimdavo lyg kad teisėjo vaidmenį. Jis atliko Šventyklos apvalymą nuo nuodėmių, jis nurodė tikrąjį kaltininką – atpirkimo ožį, ir nuteisė jį mirti. Izraeliui Permaldavimo diena reiškė teismą. Permaldavimo dienai artėjant izraelitai turėjo labai rūpestingai permąstyti savo elgesį, o pačią Permaldavimo dieną praleisti labai susikaupę. „Tą dieną nedirbsite jokio darbo, nes tai Permaldavimo diena, kurią atliekamas permaldavimas jūsų labui Viešpaties, jūsų Dievo akivaizdoje. Iš tikrųjų, kas tą dieną nepasninkautų, bus pašalintas iš savo tautos. O kas tą dieną dirbtų kokį darbą, tą Aš ištrinsiu iš tautos“ (Kunigų 23, 28–30).
Kadangi 1844 metai po Kristaus siekia mūsų laikus, tai žinome, jog Senojo Testamento Šventykla seniai nebeegzistuoja, panaikinta ir šešėlinė nuodėmių atleidimo sistema. Dabar pas Dievą mes einame ne per gyvulių aukas, o per Jėzų Kristų. Tad ir išpranašautas Šventyklos apvalymas reiškia ne laikinosios, o dangiškosios Šventyklos apvalymą.
Kas Naujajame Testamente vadinama Šventykla? Dovydas Šventykla vadina patį Dievo sostą: „Viešpaties šventumo būstas – Jo Šventykla. Viešpaties sostas stovi danguje“ (Psalmė 11, 4). Pranašai taip pat patvirtina tą faktą. „Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs Jo apdaras“ (Izaijo 6, 1). Bet tai ne viskas. Naujojo Testamento laikų apaštalas Paulius klausia: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra Šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1Korintiečiams 6, 19–20)
Kalbant apie Šventyklos apvalymą, negalima neatkreipti dėmesio į abi paminėtas Šventyklas. Jos abi yra suterštos, abi turi būti apvalytos.
Kalbant apie dangiškąją Šventyklą, prisiminkime, kad Permaldavimo dieną pasikeisdavo apeiginio apvalymo vieta. Kasdienis apvalymas vykdavo Šventyklos kieme ir šventojoje dalyje, o Permaldavimo dienos apeiginis apvalymas vykdavo šventų švenčiausioje dalyje, kur buvo Sandoros Skrynia su Įstatymo Plokštėmis ir Malonės Sostas (Skrynios dangtis), kuris simbolizavo Dievo sostą danguje. Tuo apeiginiu apvalymu būdavo apvaloma būtent ši – šventų švenčiausioji dalis, kur šventas Dievo Įstatymas buvo suterštas žmonių nuodėmių. Tuo pačiu būdavo galutinai apvalomi atgailavę nusidėjėliai, sunaikinant jų per metus padarytas nuodėmes. Matome, kad ir tada vykdavo abėjų šventyklų apvalymas.
Panašiai ir dabartiniu metu – pradedant nuo 1844 metų. Apaštalas Petras rašo: „Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?“ (1 Petro 4, 17) Apaštalas labai aiškiai pasako, kad pirmiausia teismas prasideda nuo „Dievo namų“ – nuo mūsų, tikinčiųjų. Taigi Šventyklos apvalymas, pasak Danieliaus, prasideda 1844 metais Bažnyčios – tikinčiųjų, apvalymu ir dangiškosios Šventyklos apvalymu.
Dabar galima trumpai pasakyti, kad Dievo teismas apima ilgą laiką ir kelis etapus. Apreiškimo 14-ame skyriuje Jonas rašo: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją“ (Apreiškimo 14, 6–7). Sugretinant kitas pranašystes gaunasi, kad Pirmoji angelo žinia apie amžinosios Evangelijos paskelbimą visame pasaulyje, siekia devynioliktą šimtmetį. Tada turėjo prasidėti dangiškosios Šventyklos apvalymas. Tam tikra prasme tai „Dievo teismo valanda“. Šitą etapą Rašto tyrinėtojai dažnai vadina Tiriamuoju teismu. Vykdomoji teismo dalis įvyks tik po tūkstantmečio.
Taigi 1844 metais mūsų Vyriausiasis Kunigas – Jėzus Kristus imasi teisėjo vaidmens ir pradeda apvalyti Savo Bažnyčią.
O kas turi įvykti Tiriamojo teismo metu, kai dangiškoji Šventykla apvaloma? Per laikotarpį nuo Kristaus laikų iki 1844 metų krikščionybė išgyveno didelę krizę. Tyras Kristaus mokymas buvo pakeistas tradicijomis, žmonių filosofijomis ir daugeliu dalykų, paimtų iš kitų, pagoniškų, religijų.
Judas savo laiške ragina tikinčiuosius laikytis pradinio Kristaus įvesto mokymo. „Mylimieji, aš labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išganymą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems“ (Judo 3).
„Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, jei neatsiversi, tai Aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą“ (Apreiškimo 2, 5). Po ilgų tradicinės bažnyčios savivaliavimo laikų pagaliau Dievas sudarė sąlygas Savo Bažnyčiai grįžti prie pradinio Kristaus mokymo. Tam laikui sumažėjo draudimas skaityti Šventąjį Raštą, įsikūrė Biblijos draugijos, kurios vertė ir spausdino Šventąjį Raštą į visas pasaulio kalbas. Ištobulinta knygų spausdinimo įranga – nebereikėjo ranka perrašinėti tos didžiulės knygos. Biblija tapo prieinama kiekvienam norinčiam skaityti, vyko vieši Biblijos tyrinėjimo renginiai… Tikintieji galėjo rinktis – priimti tyrą Kristaus mokymą ar likti prie žmogiškų tradicijų. Tiriamojo teismo metu, kuris prasidėjo 1844 metais ir tęsis iki Kristaus atėjimo, Dievas gali įvertinti kiekvieno žmogaus asmenišką pasirinkimą. Būtent tuo metu žmonių vardai įrašomi į Kristaus gyvenimo knygą.
Vėliau, kai kalbėsime apie „mažojo rago“ veiklą ir Trijų angelų žinią iš Apreiškimo knygos, matysime daugiau detalių ir aplinkybių, susijusių su šia tema.
Kodėl Dievas teismą pradeda nuo tikinčiųjų? Klausimas aktualus ir atsakymą randame Biblijoje. Bažnyčia netolimoje ateityje rengiasi sutikti į žemę sugrįžtantį Kristų. Apreiškimo knygoje aiškiai parašyta, kad, kai Kristus ateis, „kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“ (Apreiškimo 20, 15). Grįždamas į žemę, Jėzus Savo rankoje turi knygą, kurioje surašyti visi visais laikais gyvenę Jo žmonės. Todėl aišku, kad tuo metu sąrašas turi būti užbaigtas. Kas atsivertė ir priėmė Kristų, įrašomas į Jo gyvenimo knygą. Jei vėliau žmogus apsigalvojo ir pasitraukė – išbraukiamas. Jo nebėra Jėzaus sąraše. Nedorėlių vardai apskritai ten nepateko. Todėl iki Jėzaus atėjimo ir vyksta Tiriamasis teismas, kurio metu peržiūrimos tik save laikančių Kristaus sekėjais bylos. Dievas nori apvalyti ir „perlydyti“ Savo žmones, kad jie vykdytų Jo įsakymus ir galėtų išstovėti teismo dieną. Todėl teismo žinia yra pats svariausias kvietimas siekti šventumo. Šiandieną atėjo metas: „Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą“ (2 Korintiečiams 7, 1). Jėzus, kaip Vyriausias Kunigas, šiuo metu tarnauja dangaus Šventyklos šventų švenčiausioje dalyje, kur yra Sandoros Skrynia su Dievo įsakymais. Todėl ir tikinčiųjų pretenzijos į Bažnyčios narystę vertinamos pagal jų požiūrį į tą šventą Dievo Įstatymą.
Apaštalas Paulius rašo: „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: ‘Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, Aš tau pagelbėjau išganymo dieną’. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Korintiečiams 6, 1–2).
Permaldavimo diena senovėje buvo ypatingas metas širdžiai ištirti, atgailauti ir pasirengti, tad kiek svarbesnė turi būti dabartinė apvalymo diena, kurią gyvename nuo 1844 metų. Kaip ir teismo dieną senovėje, Dievas nori mus apvalyti nuo nuodėmių. Mūsų gyvenime Tiriamasis teismas ypač svarbus, kadangi Dievas siekia paruošti mus, kad mes galėtume išsilaikyti.
Kitoje temoje plačiau apžvelgsime ne tik tikinčiųjų, bet kiekvieno žmogaus, gyvenusio ar gyvenančio žemėje, teismo vaizdą.
457 m. m. pr. Kristų – įsakas Jeruzalę atstatyti – Danieliaus 9, 25.
27 m. – Jėzaus krikštas – Danieliaus 9, 25; Mato 3, 13-17.
31 m. – Kristaus mirtis – Danieliaus 9,26-27; Mato 27, 26.
34 m. – Stepono nužudymas – Apaštalų darbų 7, 59; 13, 44-47.
508 m. – frankų karalius Chlodvygas I priėmė katalikų tikėjimą ir prisidėjo prie katalikybės pergalės Vakaruose.
538 m. – popiežija įgyja bažnytinę ir politinę valdžią.
1517 m. – Liuterio tezės. Reformacijos pradžia.
1755 m. Lisabonos žemės drebėjimas.
1798 m. popiežija netenka politinės valdžios. Apreiškimo 13, 3.10.
1844 m. – Tiriamojo teismo pradžia.
1929 m. – Musolinis grąžina popiežiui Vatikaną. Apreiškimo 13, 3.
