KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
TEISMAS
Ankstesnėse temose šiek tiek apžvelgėme Dievo teismo principus ir laiką. Matėme, kad šitas teismas apima ilgą laiką ir sudarytas iš keleto etapų. Jo pradžia – 1844 metai, o pabaiga – net praėjus tūkstančiui metų po Kristaus antrojo atėjimo. Per tą laiką pirmiausia įvertinami visų laikų tikintieji ir nusprendžiamas jų likimas – tai jų teismas. Jeigu jie pripažįstami tinkami amžinybei, tada, Kristui ateinant antrą kartą, jie jau nebeteisiami iš naujo, o, remiantis įrašais Kristaus gyvenimo knygoje, paimami prie Jo sosto, kur praleis tūkstantį metų. Per tą tūkstantį metų jie dalyvauja Dievo teismo procese, kai peržiūrimos visų laikų nedorėlių bylos ir priimamas jų likimo sprendimas. Užsibaigus tūkstančiui metų, tuo pačiu ir šiam teismo etapui, prikeliami nedorėliai ir, paskelbus jiems bausmę pagal jų darbus, jie amžiams sunaikinami.
Tuo užsibaigia Dievo teismas. Šitoks vaizdas susidaro tyrinėjant Šventąjį Raštą. Saliamonas kadaise rašė: „Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“ (Mokytojo 12, 14). Apaštalas Paulius rašo tą patį: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gerą ar blogą“ (2 Korintiečiams 5, 10).
Kaip galėtų atrodyti tas visos Visatos masto teismas? Šitoje temoje mes apžvelgsime bendrą teismo principą, nedalydami jo į laiko dalis.
Pranašas Danielius matė tokį Dievo teismo vaizdą: „Man stebint, buvo pastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo Savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos plaukai – tarsi gryna vilna; Jo sostas buvo ugnies liepsnos, o sosto ratai – plieskianti ugnis. Ugnies upė liejosi ir tekėjo priešais Jį. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais Jį. Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos“ (Danieliaus 7, 9–10).
Šitame ganėtinai simboliškai pavaizduotame teisme Ilgaamžis yra Dievas Tėvas Teisėjas. Tačiau Jėzus pasakė, kad po to, kai Jis Savo krauju atpirko žmoniją, teismas perduodamas į Jėzaus rankas: „Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui“ (Jono 5, 22).
Nereiktų Dievui užsiimti teismu, jeigu nebūtų kaltintojo, pretenzijų žmogui reiškėjo. Ar Dievo teisme atsiras toks, kuris reikštų kaltinimus žmonėms? Šventajame Rašte labai konkrečiai pasakyta, kad toks yra, ir tai – šėtonas. „Tuomet jis [angelas] parodė man [pranašui Zacharijui] vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį priešais Viešpaties angelą, ir šėtoną, atsistojusį dešinėje jo apkaltinti“ (Zacharijo 3, 1). Hebrajiškai šėtonas (satan) reiškia „priešininkas, kaltintojas“. Pradžioje jis kaltino Dievą, neva Šis neteisingai valdo Visatą, Jo įstatymai per griežti, Jis nemyli žmogaus. Nepavykus viso to įrodyti, šėtonas ėmė užpuldinėti Jėzaus sekėjus, mėgindamas įvilioti juos į nuodėmę, kad galėtų apkaltinti Dievo akyse ir pražudyti. Jis negali susitaikyti su mintimi, kad kai kurie žmonės vis dėlto tiki Dievą ir pasiruošę Jam tarnauti. Apaštalui Jonui buvo parodytas visos Visatos džiaugsmas, kai šėtonas bus galutinai atmestas. „Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: ′Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojus, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį’“ (Apreiškimo 12, 9–10).
Mintis įdomi – Dievo teisme, kai bus peržiūrimos Dievo vaikų bylos, šėtono, kaip kaltintojo – prokuroro, nebus. Bet užtat bus jų Užtarėjas – Advokatas. Taip, Raštas sako, kad tiems žmonėms, kurie įtikėjo Kristų, Jis tapo ne tik jų Atpirkėju, bet ir Teisėju bei Užtarėju. Turbūt ramu eiti į tokį teismą, kai jame teisėjas ir advokatas yra tavo artimiausias draugas. Toks Jėzus yra Savo atpirktiesiems žmonėms. Ir Jėzus toks jiems yra ne todėl, kad būtų šališkas. Ne. Jėzus mirė už jų nuodėmes, todėl Dievo teisme atpirktųjų nebeslegia jų nuodėmės – per Kristaus auką šios jiems atleistos. Teismas jų negąsdina. Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas rašo: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jono 2, 1–2). Mokydamas tikinčiuosius vengti nuodėmių, Jonas tuo pačiu suteikia viltį – dėl silpnumo padarytos nuodėmės, nuoširdžiai atgailaujant, per Kristų gali būti atleistos. Ir toks pažadas duotas ne tik keliems išrinktiesiems. Jonas sako, kad Jėzus mirė už viso pasaulio nuodėmes, tai yra, kiekvienas žmogus gali įgyti Jėzų kaip savo nuodėmių Atpirkėją ir Užtarėją paskutiniame teisme.
Kitoje vietoje Rašte pasakyta: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“ (1 Timotiejui 2, 5–6).
Jeigu šiame teisme neleista dalyvauti šališkam kaltintojui, tai gal jame dalyvaus bešališki liudytojai? Konkretaus nurodymo šiuo klausimu Biblijoje nėra. Tačiau yra įdomi užuomina apie žmogaus angelą sargą, kuris bešališkai registruoja visus žmogaus gyvenimo įvykius, darbus, veiksmus ir mintis. Jėzus ragina rūpestingai elgtis net su menkiausiu Dievo vaiku, nes jo angelas – tarsi liudytojas – viską praneša Dievui. „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi Mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mato 18, 10). Taigi labai panašu, kad teismo dieną angelai bus liudytojai Dievo vaikų bylose.
Nė vienas teismas nevyksta chaotiškai, nesiremiant įstatymais. Argi Dievas žmones teistų nesiremdamas kažkokiu įstatymu? Tas Įstatymas galioja per visus amžius – ir tai yra Dievo Dešimties įsakymų Įstatymas. Šito Įstatymo pagrindu buvo sudaryta Sandora tarp Dievo ir Abraomo. Vėliau, prie Sinajaus kalno, šio Įstatymo pagrindu Dievas sudarė Sandorą su Izraeliu, surašydamas įsakymus akmens plokštėse. Naujojo Testamento laikais Dievas Savo Sandorą su tikinčiaisiais sudaro to paties Įstatymo pagrindu. „Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu Savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta“ (Hebrajams 8, 10). Kadangi šita Sandora sudaroma „praslinkus anoms dienoms“, tai yra praslinkus Senojo Testamento laikams, todėl ir „Izraelio namai“ reiškia Naujojo Testamento tikinčiuosius, nepaisant, kokiai tautai ar rasei jie priklauso. Paulius rašo: „Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę“ (Romiečiams 2, 28–29). Laiške galatams Paulius rašo: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Galatams 3, 27–29). Kaip kūniškasis Izraelis buvo Abraomo palikuonys ir paveldo tauta, taip Naujojo Testamento tikintieji priklauso tai pačiai amžinybės paveldėtojų grupei, nepaisant tautybės, rasės, lyties ar socialinės padėties.
Taigi Dievas Sandorą su Naujojo Testamento tikinčiaisiais sudaro to paties amžinojo Įstatymo pagrindu. Jokūbas rašo, kad būtent tas Įstatymas bus matas, kuriuo remdamasis Dievas teis arba vertins kiekvieną žmogų. „Jeigu tik vykdote karališkąjį Įstatymą, kaip Raštas reikalauja: ‘Mylėk savo artimą, kaip save patį‘, jūs gerai darote“. „Mat, kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. Juk Tasai, kuris yra pasakęs: ’Nesvetimauk!‘ – taip pat yra pasakęs: ′Nežudyk!‘ Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi Įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą“ (Jokūbo 2, 8. 10–12).
Labai aiškiai pasakyta, kad teismas vyks būtent pagal Dievo Dešimties įsakymų Įstatymą, nes Jokūbas kai kuriuos įsakymus iš jo cituoja. Taip pat pasakyta, kad teisme žmogus negalės pasirinkti, kurio įsakymo pagrindu jį teisti, o kuris jam negalioja. Visi dešimt Įstatymo įsakymų yra vienodos reikšmės, ir visų jų reikalaujama laikytis. Visas Dorovinio Įstatymo kodeksas gulės ant teismo stalo. Jokūbas jį pavadina „karališkuoju“, nes Jo Autorius – pats Dievas. Dar pavadina „laisvės Įstatymu“, nes laisvas žmogus gali jaustis tik paklusdamas laisvės Įstatymui. Jį peržengus, žmogaus laisvė apribojama.
Kokia teisminė medžiaga dar gali būti panaudota tame teisme? Pranašas Danielius matė knygas. Kokios tos knygos? Apreiškimo knygoje vienu pavadinimu pavadintos dvi knygos. „Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“ (Apreiškimo 20, 12). Čia, suprantama, kalbama apie žmogaus gyvenimo knygą – jo metraštį. Nes tik joje surašyti visi žmogaus darbai, į kuriuos bus atsižvelgiama teisme. Tačiau ir dar kita knyga turi tą patį pavadinimą. „Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“ (Apreiškimo 20, 15). Apreiškimo knygoje 13, 8 ta knyga vadinama „Avinėlio gyvenimo knyga“. Kaip jau esame kalbėję, ta knyga – Dievo vaikų vardų sąrašas. Todėl būtent pagal tą sąrašą, kuris sudaromas Tiriamojo teismo metu, žmonės bus atrenkami Kristaus karalystei.
Kiti pranašai pamini dar ir kitas knygas. „Taip bijantieji Viešpaties kalbėjo vienas kitam. Viešpats atkreipė dėmesį ir išgirdo. Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo Viešpaties ir pasitikėjo Jo vardu“ (Malachijo 3, 16). Registruojami ir blogieji darbai: „Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis Mano akyse, – tai Viešpaties Dievo žodis“ (Jeremijo 2, 22).
Prisimename, kad teismo procesas prasideda nuo Dievo vaikų, nuo tų, kurie save laikė Dievo žmonėmis. Žmogus gali ir neįvertinti savo veiksmų, matydamas aplink save dar piktesnių žmonių, tačiau Dievo vertinimas bešališkas ir teisingas. Ne veltui apaštalas Petras perspėja tikinčiuosius: „Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos? Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui?“ (1 Petro 4, 17–18).
Žinodami, kad Dievas nieko nepraleis nepastebėjęs, turėtume būti rūpestingesni ir atidesni bet ką darydami. Kartais guodžiama, kad bus dar trečias kelias, kita galimybė. Esą tik paverkšlenkime dėl savo artimųjų, ir Dievo širdis suminkštės. O jei dar litą, kitą… Deja! Štai vienas iš daugelio Jėzaus pasakytų perspėjimų, kad žmogui skirti tik du keliai: gyvenimas ar mirtis; į kairę ar į dešinę. „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mato 7, 13–14). Tikėjimo kelias nėra lengvas, jis nėra ir patrauklus. Pažadėtas tik patrauklus atlygis. Dažnai žmonės apsigauna rinkdamiesi „čia ir dabar“, neįvertindami to, ką Dievas yra pažadėjęs ateityje.
Daug žmonių džiaugsmingai pradeda krikščionišką kelią, bet nemaža jų netrukus pavargsta ir pasitraukia iš kovos. Šio gyvenimo sunkumai turėtų tikrą tikintįjį ne palaužti, o sustiprinti. „Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, – rašo Jokūbas, – o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys“ (Jokūbo 1, 3–4). „Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tik išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą,“ – rašo apaštalas Paulius Laiške hebrajams 3, 14. Jėzus taip pat pasakė: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24, 13).
Krikščionis susigrumia su rūsčiu Dievo priešu – šėtonu. Sunku būtų tikėtis šėtono palankumo tiems, kurie nuo jo nusigręžė ir atsidavė Dievui. Tačiau Dievo meilė globoja Jo nuolankų vaiką ir išveda saugiai per visus sunkumus ir kovas. Galime būti tikri ir ramūs: Dievas nepaliks šėtono savivalei nė vieno nuoširdaus žmogaus.
Iš prigimties kiekvienas žmogus yra nuodėmingas. „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3, 23). Mes negalime patys atsikratyti savo nuodėmingos prigimties. Mes net nepajėgiame pasipriešinti be Dievo pagalbos net menkiausiems gundymams. Be Kristaus mes būtume beviltiški ir pasmerkti, tačiau Dievas Kristuje mums suteikė naują galimybę, naują viltį, kuri mums nieko nekainuoja, o suteikia taip trūkstamą sielos ramybę bei gyvenimo prasmę ir pilnatvę. Apaštalas Jonas rašo: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1, 9).
„Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, – apaštalas Paulius pirmą kartą aiškino Europos pagonims graikams, kurie savo viltis dėjo į jų pačių sukurtus stabus, – bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“ (Apaštalų darbų 17, 30–31).
Kad ir koks grėsmingas gali atrodyti Dievo teismas, Šventasis Raštas sako, kad tas teismas bus teisingas. Tad jeigu Kristų pasirinkome savo Atpirkėju, Teisėju ir Užtarėju, jeigu mūsų gyvenimas nėra smerktinas Jo akyse, tegul teismas nekelia mums baimės. Dievo vaikai gali drąsiai jo laukti, kaip savo išteisinimo ir amžino paveldo patvirtinimo.
