KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
DIEVO ĮSTATYMAS IR EVANGELIJA
Ankstesnėje temoje kalbėjome apie tai, kad Dievas teisme vadovausis Savo Dešimties įsakymų, arba Doroviniu, Įstatymu. Visais laikais Sandorą su žmonėmis Dievas sudarydavo būtent šio Įstatymo pagrindu. Todėl šitoje temoje skirsime daugiau dėmesio analizuodami šį ypatingos reikšmės Įstatymą.
Taip pat kalbėjome, kad apskritai prie Sinajaus kalno Dievas per Mozę davė ne tą vieną, Dešimties įsakymų, Įstatymą. Šitoje „puokštėje“ didelę dalį užėmė šešėlinis įstatymas. Dar buvo sveikatos ir higienos įstatymas, o kaip valstybei, Dievas Izraeliui buvo davęs teisinį, civilinį įstatymą. Kiekvienas krikščionis, kuris bent kiek susipažinęs su Šventuoju Raštu, suvokia tiesą, kad Dievo Įstatymas šventas ir svarbus žmogaus gyvenime.
Tačiau dažnai net nuoširdūs tikintieji susipainioja, nebegalėdami suvokti, apie kurį įstatymą Raštas kalba. Kartais skaito, kad „Įstatymas šventas, teisingas ir geras“, kitoje vietoje, kad įstatymas galiojo tik iki Kristaus mirties, ir taip toliau. Painiavos netrūksta, nes apaštalai, rašydami Šventąjį Raštą, žinojo, apie kurį iš keturių įstatymų kodeksų jie kalba. Tai aiškiai suprato ir ano meto skaitytojai. Tačiau dabar, praėjus porai tūkstančių metų, be to, Bibliją skaitant ne originalo kalba, o vertime, lieka sunkiai suvokiamų dalykų.
Dėl Izraeliui duoto teisinio įstatymo niekam abejonių nekyla – praradus valstybę, prasmės neteko ir teisinis įstatymas. Žydai turėjo Romos statytinio Piloto prašyti leidimo nukryžiuoti Jėzų. Patys to daryti jie nebegalėjo. Izraelis nebebuvo nepriklausoma valstybė.
Sveikatos ir higienos įstatymas kartais sukelia diskusijų, tačiau medicinos mokslui žengiant į priekį, tie senovėje Kūrėjo duoti nurodymai vis labiau atskleidžia savo prasmę.
Daugiausiai neaiškumų kyla dėl Dešimties įsakymų Įstatymo ir šešėlinio įstatymo santykio. Todėl apie jų galiojimą ir reikšmę šitoje temoje kalbėsime daugiausiai.
Pradžioje norėčiau šiek tiek pažvelgti į Šventajame Rašte randamus pasisakymus apie Dievo Dešimties įsakymų Įstatymą. Jėzus dažnai buvo kaltinamas, neva Jis siekia panaikinti Dievo Įstatymą. Štai kaip tai apibūdino pats Jėzus: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mato 5, 17–18).
Apaštalas Paulius, kuris vadinamas pagonių apaštalu, nes daugiausia skelbė Evangeliją pagoniškuose kraštuose, ypatingai iškelia Dievo Įstatymo svarbą. „Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas ir teisingas, ir geras“ (Romiečiams 7, 12). „O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname“ (Romiečiams 3, 31).
Visiškai priešingai šiems pareiškimams, pranašo Danieliaus knygoje randame pranašystę krikščioniškam laikotarpiui. Ten „mažojo rago“ simboliu pavaizduotoje pranašystėje apie popiežijos veiklą pasakyti kai kurie jos veiksmai. Apie juos plačiau kalbėsime kiek vėliau, dabar tik pažvelgsime į šios sistemos požiūrį į Dievo Įstatymą. „Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“ (Danieliaus 7, 25). Jeigu „Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas ir teisingas, ir geras“, kam jį keisti? Jeigu jo Autorius pats Dievas, negi žmogus gali jį patobulinti ir likti nekaltas Dievo akyse? Bet „mažasis ragas“ išdrįso tai padaryti, ir šiandieną daugelis krikščionių, to nežinodami, laikosi ne Dievo duoto Įstatymo, o žmogaus iškraipyto.
Apaštalas Paulius toliau aiškina Įstatymo paskirtį. „Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: ‚Negeisk!‘“ (Romiečiams 7, 7) Dievas Įstatymą davė žmonėms, kad mes žinotume Dievo valią, kad nesugriautume santykių su Juo, kad visuomenėje sukurtume tokius santykius, jog visiems būtų gera. Pakeitus ir iškraipius Dievo įsakymus, net krikščioniškame pasaulyje prasidėjo nesutarimai, karai, žudynės. Dievo tobulo Įstatymo tikrai nereikėjo tobulinti.
Toliau Paulius teigia, kad Įstatymą svarbu žinoti. Neturėdami Dievo Įstatymo, negalime žinoti, kas yra nuodėmė, tad negalėsime ir jos išvengti. „Visi, kurie nusidėjo, neturėdami Įstatymo, pražus be Įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami Įstatymą, bus nuteisti pagal Įstatymą. Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“ (Romiečiams 2, 12–13). Žmogaus santykiai su Dievo Įstatymu Rašte labai aiškiai apibrėžti. Todėl dar gilioje senovėje, Mozės laikais, Dievas buvo pasakęs: „O kad jie visada turėtų tokią širdį Manęs bijoti ir laikytis visų Mano įsakymų! Tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!“ (Pakartoto Įstatymo 5, 29) Dievas Savo Įstatymą davė žmonijos gerovei. Kiekviena nauja Sandora būdavo sudaroma šio švento ir amžino Įstatymo pagrindais. Dievas niekada jo nepakeis ir nepanaikins, nes tai Jo karalystės valdymo principai, tai Jo charakterio išraiška.
Kaip kalbėjome pačioje pradžioje, iš Dievo gautąją žiną surašė labai skirtingi žmonės, tad ir jų surašyta žinia atsiskleidžia rašymo manieroje. Vieni buvo paprasti, didelio išsilavinimo neturintys žmonės. Kiti – labai išsilavinę. Nuo to žinios esmė nepakito. Tačiau skaitydami Raštą, vienas vietas suprantame lengviau, kitas – sunkiau. Apaštalas Petras pastebėjo tą sunkumą ir perspėjo tikinčiuosius: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus savo pačių pražūčiai. Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės“ (2 Petro 3, 15–17). Petras nesako, kad Pauliaus laiškų negalima suprasti. Petras sako, kad „nemokšos ir nesubrendėliai“ mėgins iškraipyti juos, deja, savo pačių pražūčiai.
Kad ir mes nesipainiotume Biblijos mokyme apie tuos du Įstatymų kodeksus – Dorovinį, Dievo Dešimties įsakymų Įstatymą, ir šešėlinį – vadinamą Mozės įstatymu, labai atidžiai patyrinėkime juos sugretinant, arba priešpastatant. Įprastais rašmenimis rašysiu Dešimties įsakymų Įstatymo citatas, o pasvirais – šešėlinį įstatymą. Nesusipainiokime.
Principiniai skirtumai tarp Dievo Dešimties įsakymų Įstatymo ir šešėlinio (apeiginio) įstatymo:
I. Dievo Dešimties įsakymų Įstatymas:
1. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane.
2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie Mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie Mane myli ir laikosi Mano įsakymų.
3. Netarsi be reikalo (arba: „Nenaudosi piktam“) Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris taria be reikalo (arba: „naudoja piktam“) Jo vardą.
4. Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino.
5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.
6. Nežudysi.
7. Nesvetimausi.
8. Nevogsi.
9. Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
10. Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Išėjimo 20, 1–17).
I a. Apeiginis įstatymas, arba Mozės įstatymas, yra labai platus ir jo viso nėra prasmės cituoti. Jo esmė tokia: žemiška šventykla, kunigai, aukos, apeigos, šešėlinės šventės ir daugybė kitų dalykų, turinčių šešėlinę ir laikiną paskirtį. Su Kristaus mirtimi ant kryžiaus jis prarado savo prasmę. Kadangi krikščionims jis netaikytinas, todėl jo necituosiu. Norintys gali pasiskaityti Kunigų knygos 37 ir 38 skyriuose.
II. Dešimties įsakymų Įstatymas. Dievas pats kalba žmonėms. „Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – Viešpats galingu balsu tarė visai bendrijai prie kalno iš ugnies ir iš tamsaus debesies“ (Pakartoto Įstatymo 5, 22).
II a. Apeiginis įstatymas. Dievas kalba Mozei. „Bet pats pasilik čia su Manimi, tau paskelbsiu visus įsakymus – įstatus ir įsakus, – kad tu išmokytum juos tai vykdyti krašte, kurį duodu jiems paveldėti“ (Pakartoto Įstatymo 5, 31).
III. Dešimties įsakymų Įstatymas. Dievas pats rašo. „Jis [Dievas] užrašė juos ant dviejų akmens plokščių ir davė jas man“ (Pakartoto Įstatymo 5, 22). „Baigęs kalbėtis su Moze ant Sinajaus kalno, Viešpats padavė jam Sandoros plokštes – akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu“ (Išėjimo 31, 18).
III a. Apeiginis įstatymas. Rašo Mozė. „Tada Mozė surašė šį Įstatymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė Viešpaties Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams“ (Pakartoto Įstatymo 31, 9).
IV. Dešimties įsakymų Įstatymas. Akmens plokštėse. „Baigęs kalbėtis su Moze ant Sinajaus kalno, Viešpats padavė jam Sandoros plokštes – akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu“ (Išėjimo 31, 18).
IV a. Apeiginis įstatymas. Knygose. „Baigęs rašyti visus šio įstatymo žodžius knygoje…“ (Pakartoto Įstatymo 31, 24).
V. Dešimties įsakymų Įstatymas. Sandoros Skrynioje. „Apsisukęs nusileidau nuo kalno ir įdėjau plokštes į skrynią, kurią buvau padirbęs“ (Pakartoto Įstatymo 10, 5).
V a. Apeiginis įstatymas. Šalia Skrynios. „Mozė įsakė levitams, nešusiems Viešpaties Sandoros Skrynią, tardamas: ‘Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia Viešpaties, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave‘“ (Pakartoto Įstatymo 31, 25–26).
VI. Dešimties įsakymų Įstatymas. Šventas, geras. „Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas ir teisingas, ir geras“ (Romiečiams 7, 12).
VI a. Apeiginis įstatymas. Netobulas. „Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, tobulų padaryti tų, kurie artinasi prie Dievo“ (Hebrajams 10, 1).
VII. Dešimties įsakymų Įstatymas. Nepanaikintas. „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mato 5, 17–18).
VII a. Apeiginis įstatymas. Laikina paskirtis. „Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam skirtas pažadas; įstatymas buvo angelų įsakytas per tarpininką“ (Galatams 3, 19).
VIII. Dešimties įsakymų Įstatymas. Naujojoje Sandoroje įrašomas širdyje ir prote. „Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu Savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta“ (Hebrajams 8, 10).
VIII a. Apeiginis įstatymas. Panaikintas. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kolosiečiams 2, 14). „Mozė įsakė levitams, nešusiems Viešpaties Sandoros Skrynią, tardamas: ‘Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia Viešpaties, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave‘“ (Pakartoto Įstatymo 31, 25–26).
IX. Dešimties įsakymų Įstatymas. Dieviška taisyklė. „Mat, kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. Juk Tasai, kuris yra pasakęs: ‘Nesvetimauk!‘ – taip pat yra pasakęs: ‘Nežudyk!‘ Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi Įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą“ (Jokūbo 2, 10–12) .
IX a. Apeiginis įstatymas. Tik šešėlis. „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“ (Kolosiečiams 2, 16–17).
X. Dešimties įsakymų Įstatymas. Nesunkus. „Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jono 5, 3).
X a. Apeiginis įstatymas. Nepakeliamas jungas. „Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?“ (Apaštalų darbų 15, 10)
XI. Dešimties įsakymų Įstatymas. Teisumo matas. „Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“ (Romiečiams 2, 13).
XI a. Apeiginis įstatymas. Nepadaro tobulų jų vykdytojų. „Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, tobulų padaryti tų, kurie artinasi prie Dievo“ (Hebrajams 10, 1).
Glaustai pasikartokime tų dviejų įstatymų skirtumą.
Dešimties Dievo įsakymų, arba Dorovinis, Įstatymas: Dievas pats kalba žmonėms; Dievas pats rašo Savo ranka akmens plokštėse; padėtas į Sandoros Skrynią; šventas; nepanaikintas, Naujojoje Sandoroje – įrašomas tikinčiojo širdyje ir prote; visi jo principai vienodai šventi; nesunkus; teisumo matas teisme.
Apeiginis: Dievas kalba Mozei; Mozė surašo į knygas; padėtas šalia Sandoros Skrynios; netobulas; kaltinantis žmogų; laikina paskirtis – iki Kristaus mirties; šešėlinis – tikrovė – Kristus; nepadaro žmogaus tobulo.
Dabar, skaitant Šventąjį Raštą, galime nesunkiai atskirti, apie kurį iš šių dviejų įstatymų kurioje vietoje kalbama. Reikia tik įsiklausyti į teksto mintį ir abejonių nekils.
Išsiaiškinus abiejų įstatymų paskirtį, galime dar kartą perversti Bibliją ir pažiūrėti, kaip amžinasis Dievo Įstatymas buvo duotas žmonėms nuo pat pradžių.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į apaštalo Pauliaus pareiškimą, kad nesant įstatymo, nebūtų galima žmogų apkaltinti dėl nuodėmės. „Kur nėra įstatymo, ten nėra nė nusižengimo“ (Romiečiams 4, 15). Nėra nusižengimo ta prasme, kad žmogus to nežino, nes niekas jam apie tai nepasakė. Mes anksčiau skaitėme, kad „visi, kurie nusidėjo, neturėdami Įstatymo, pražus be Įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami Įstatymą, bus nuteisti pagal Įstatymą. Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“ (Romiečiams 2, 12–13). Neduodamas žmogui aiškumo, kas jam pavojinga, Dievas negalėtų jo smerkti dėl nedoro elgesio. Kad nebūtų pasmerktų žmonių dėl to, kad jie darė nuodėmes, bet to nežinojo, Dievas Savo Įstatymą paskelbė iš pat pradžios, nes „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jono 3, 4).
Štai pavyzdžiai. Kai Kainas užmušė savo brolį Abelį, Dievas jam pasakė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi Manęs iš žemės! Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos“ (Pradžios 4, 10–11). Nors neparašyta, kad Dievas jau buvo pranešęs Savo Įstatymą žmonėms, iš Jo ištarto pasmerkimo Kainui galime suprasti, kad Kainas tai žinojo ir buvo atsakingas už savo veiksmus. Nes „kur nėra įstatymo, ten nėra nė nusižengimo“ (Romiečiams 4, 15).
Kitas pavyzdys – Sodomos ir Gomoros homoseksualizmas. „O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui“ (Pradžios 13, 13). „Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pradžios 19, 24–25). Tai taip pat parodo, kad Dievas nebūtų pasmerkęs tų nedorų žmonių, jeigu jie nebūtų buvę supažindinti su Dievo Įstatymu.
Apie tuo metu gyvenusį Abraomą Dievas taip paliudijo: „Dėl to, kad Abraomas pakluso Mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus“ (Pradžios 26, 5). Kadangi Abraomas visa tai vykdė, reiškia jis visa tai žinojo. Abraomas gyveno kaip tik Sodomos ir Gomoros apylinkėse. Šie nedorėliai negalėjo nežinoti Dievo valios. Jie paprasčiausiai ją ignoravo, kaip ir daugybė visų laikų žmonių.
Iki Sinajaus kalno laikų, kai Dievas žmonijai Savo Įstatymą davė užrašyta forma, žodine forma jis buvo žinomas nuo pat pradžių iki Mozės laikų.
Apaštalas Jonas teigia: „Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra žodis, kurį jūs girdėjote“ (1 Jono 2, 7). Tačiau Jonas toliau tęsia, kad tas nuo pradžios gautasis Įstatymas Kristuje įgijo gilesnę prasmę. „Ir vis dėlto rašau jums naują įsakymą, kuris tikras Jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia“ (1 Jono 2, 8). „Tikrąja šviesa“ Jonas vadina Kristų: „Jame [Kristuje] buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jono 1, 4–5). Jėzus, atėjęs į žemę, parodė tikrąją Įstatymo prasmę. Jis nuplėšė žmonių sukurtus išvedžiojimus ir Įstatymą parodė pradinėje šlovėje ir didingume. „Dėl teisumo patiko Viešpačiui Savo Įstatymą padaryti didingą ir šlovingą“ (Izaijo 42, 21). Jėzus Savo asmenišku pavyzdžiu parodė žmonėms, kaip Jis gerbia Dievo Įstatymą ir jo vykdyme mato prasmę bei džiaugsmą. Jis kartojo: „Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!“ (Psalmių 40, 9)
Apaštalas Jonas teigia: „Kas tvirtina esąs Jame [Kristuje], tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis [Kristus] vaikščiojo“ (1 Jono 2, 6).
Užbaigti šią temą norėčiau Dovydo žodžiais: „Tavo teisumas – amžinas teisumas, ir Tavo Įstatymas – tiesa!“ (Psalmių 119, 142)
