KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
DIEVO ANTSPAUDAS IR ŽVĖRIES ŽENKLAS
Antspaudas nuo senovės laikų naudojamas svarbiems dokumentams patvirtinti. Karaliai savo antspaudu patvirtindavo savo įsakymus, kurių niekas – kartais net jie patys – nebegalėdavo pakeisti. Įvairūs atpažinimo ženklai ir simboliai naudojami atskirti valstybėms: tai vėliavos, herbai; visuomeninėms pareigoms: policija, kariuomenė, ugniagesiai, ir taip toliau.
Tad ir Biblijoje randame pareiškimų apie tai, kad Dievas Savo antspaudu užantspauduoja, arba paženklina, Savo žmones, tą patį šėtonas daro su savo sekėjais. Šitoje temoje pakalbėsime apie šiuos – Dievo ir šėtono – ženklus, juk mes nesitikime, kad tie ženklai tiesiogiai bus užspausti žmogui kažkurioje vietoje. Visuomenė keistai atrodytų ir sunkiai begalėtų bendrauti. Suprantama, kad tie antspaudai, arba ženklai yra labiau simboliniai. Žmogus jų negali matyti. Tačiau nereiškia, kad tokio žmonių suskirstymo nėra. Jeigu Raštas tai sako, reiškia jie yra. Mums reikia išsiaiškinti, ką tie simboliai reiškia ir kur tų antspaudų, arba ženklų reikia ieškoti. Pirmiausia pažiūrėkime, kas Rašte vadinama Dievo antspaudu, arba ženklu, ir kaip tas ženklinimas atliekamas.
Apaštalas Paulius teigia, kad Dievas Savuosius žmones pažįsta, ir iš dalies parodo ženklą, pagal kurį Jis skiria juos. „Bet nepajudinamai stovi Dievo pamatas su iškirstu įrašu: ‘Viešpats pažįsta Savuosius‘ ir: „Teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris garbina Viešpaties vardą“ (2 Timotiejui 2, 19). Taigi atpažinimo ženklas, arba požymis: „Teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris garbina Viešpaties vardą“. Tai Dievo žmonių savybė – šalintis neteisybės. Tai Dievo vaikų charakteris, požiūris, gyvenimo būdas.
Apreiškimo knygoje pasakyta, kad Dievas ženklina antspaudu Savo žmones: „Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: ‘Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!‘“ (Apreiškimo 7, 2–3) Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į paženklinimo vietą – kakta. Kai vaikščiosite po miestą, pasidairykite (tik ne Indijoje), gal pamatysite žmogų su kažkokiu ženklu ant kaktos. Žinokite, kad tai Dievo vaikas. Tačiau tokio žmogaus nepamatysite, ir ne todėl, kad Dievas nebeturi žemėje Savo vaikų, o todėl, kad kakta simbolizuoja žmogaus protą, mintis. Dievas Savo žmones skirsto pagal jų mąstymą, požiūrį. Apaštalas Paulius teigia, kad tas ženklas – tai Kristaus charakteris, kurio siekia Jo sekėjai. „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Korintiečiams 3, 18). Kristus Savo karalystėje nori matyti tokius žmones, kurie tapo panašūs į Jį, kuriuose atsispindi Jo požiūris, charakteris ir gyvenimo būdas. Tai yra svarbiausias Dievo vaiko požymis.
Tačiau kai kuriose Rašto vietose galime rasti konkretesnį dalyką, kuris pavadintas Dievo ženklu. Įdomu, kad šitą ženklą galime pastebėti tik pas nedaugelį krikščionių. Šitas ženklas buvo jau Senojo Testamento Dievo vaikų atpažinimo simbolis, jis juo lieka ir Naujajame Testamente.
„Viešpats kalbėjo Mozei: ‘Tu turi pasakyti izraelitams: „Stenkitės laikytis Mano šabų, nes tai ženklas tarp Manęs ir jūsų per visas jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog Aš, Viešpats, jus pašventinu‘“ (Išėjimo 31, 12–13). „Be to, daviau jiems Savo šabus, kaip ženklą Man ir jiems, kad žinotų, jog Aš, Viešpats, juos pašventinu“ (Ezechielio 20, 12). „Švęskite Mano šabus, idant jie būtų ženklas Man ir jums, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Ezechielio 20, 20). Jeigu pats Dievas nurodo, kad Jo pašventintoji septintoji savaitės diena – sabata [šabas] – yra Jo vaikų skiriamasis ir pašventinantis ženklas, tai ar vėliau žmonių įvestos savaitės pirmosios dienos, taip vadinamojo sekmadienio, šventimas gali panaikinti ar perkelti sabatai skirtą vaidmenį?
Kodėl būtent sabata yra Dievo ženklas Jo tautai? Grįžkime prie jo ir paanalizuokime tekstą. „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (Išėjimo 20, 8–11).
Paprastai antspaudui keliami trys konkretūs reikalavimai: galiojimo teritorija, titulas, vardas. Pavyzdžiui: Lietuvos Prezidentas (vardas, pavardė). Čia būtinai turi būti nurodyta teritorija – Lietuva; titulas – prezidentas; vardas. Ar sabatos įsakyme yra šie trys antspaudui keliami reikalavimai? Pažvelkime atidžiau. Teritorija – dangus ir žemė; titulas – Kūrėjas; vardas – Viešpats Dievas (11 eilutė).
Ar ir Naujajame Testamente galime rasti ką nors panašaus? Vos ne kopija šios minties randama Apreiškimo knygoje, Trijų angelų žinioje. „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!‘“ (Apreiškimo 14, 6–8) Čia ir vėl randame visus tris požymius: dangus ir žemė; Sutvėrėjas (Kūrėjas); Dievas.
Tačiau negalima sabatą išskirti iš bendrų Dievo vaikams keliamų reikalavimų. Kad ir kaip konkrečiai tai būtų pasakyta, vien tik sabatos laikymasis nepadaro žmogaus Dievo vaiku. Sabata yra svarbus to požymis, bet tik bendroje reikalavimų puokštėje. Visais laikais Dievas rodė ir kitus Jo žmonėms skirtus reikalavimus. „Žmogau, – rašo pranašas Michėjas, – Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Michėjo 6, 8). „Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirišk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“ (Pakartoto Įstatymo 6, 4–9).
Ir Naujajame Testamente sutinkame tą pačią mintį. „Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome Jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jono 5, 2–3). „Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, nes, kas įžengia į atilsį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po Savųjų. Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“ (Hebrajams 4, 9–11). Kalbant apie Bažnyčios likutį – tikinčiuosius, gyvensiančius pabaigos laikais – pasakyta: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apreiškimo 14, 12)
Vaikščiojimas Dievo keliais, meilės rodymas, laikymasis Dievo įsakymų, tarp kurių yra ir sabata, – visa tai atspindi Kristaus charakterį Jo sekėjuose.
Bet kodėl būtent sabata išskirta iš kitų dešimties įsakymų? Kaip matėme, tik sabatos įsakyme atsispindi visas dieviškumas – Kūrėjas, Valdovas, Viešpats ir Dievas. Jo sukurta visa Visata, Jis ją valdo, Jis vienas vertas garbės. Jeigu visa žmonija švęstų septintąją – Dievo palaimintą ir pašventintą septintąją savaitės dieną – neliktų vietos evoliucijos teorijai, stabmeldystei ir nedorybėms. Štai kodėl šitas įsakymas sureikšmina tikinčiojo santykius su Dievu. Štai kodėl pasakyta, kad sabatos ženkle Dievas pašventina Savo žmones. Jokia kita, žmonių pasirinkta švęsti, diena negali suteikti šitų palaimų žmonėms. Neveltui Laiške hebrajams skaitėme, kad šios dienos ignoravimas priskiriamas prie atpuolimo požymių. Kai ketvirtame šimtmetyje Bažnyčia pasirinko švęsti pagonišką Saulės dieną, netrukus buvo prieita ir prie kitų atsitraukimų nuo Kristaus mokymo. Pats Kristus šiuos krikščionis pavadina Babele – krikščionybės ir pagonybės mišiniu: „O jis [angelas] šaukė skambiu balsu: ‘Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne. Mat jos ištvirkavimo vynu nusigėrė visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos‘“ (Apreiškimo 18, 2–3). Vynu simbolizuojamas Kristaus mokymas. Ištvirkavimo vynas – sugadintą Kristaus mokymą. Šiuo atveju daugumos principas – nusigėrė visos tautos – ne geriausias Kristaus apibūdinimas krikščionybės. Tad nenuostabu, jog Jėzus, kalbėdamas apie ištikimuosius Savo sekėjus, juos pavadino ne dauguma, o būtent mažuma. „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Luko 12, 32) Jėzus nurodė ir priežastį, kodėl tik nedaugelis ryžtasi pasirinkti priimti Dievo antspaudą: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mato 7, 13–14). Išgelbėjimo trokšta daugybė, bet eiti „siauruoju“ keliu nesiryžta. Čia reikalingas pasišventimas, kova, netektys, tvirtumas, išsižadėjimas savęs ir t.t. Pranašas Izaijas rašo: „Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie Tavimi pasitiki“ (Izaijo 26, 3).
Kartais girdime, kad vienas ar kitas kažkada gyvenęs žmogus paskelbiamas šventuoju. Šventumo titulus skirsto žmogus. Ar Rašte leista žmogui vertinti kito žmogaus šventumą? Visame Rašte vieninteliam Dievui suteikiama tokia teisė. Biblijoje konkrečiai pasakyta, kad būtent Šventoji Dvasia – trečioji Dieviškosios Trejybės asmenybė – yra Ta, kuri atlieka vertinimo darbą. „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“ (Efeziečiams 4, 30). Šventoji Dvasia yra Kristaus Vietininkė, Jo darbo tęsėja, Ji veda žmogų į tiesos pilnatvę, Ji moko, globoja ir ugdo Dievo vaiką. Kas kitas, jeigu ne Ji, galėtų tiksliausiai pažinti ir įvertinti žmogų? Mes galime Ją nuliūdinti nepasiduodami Jos vedimui, priešindamiesi Jos raginimams. Tai nesaugu. Negavę Jos antspaudo, neturėsime teisės į amžinybę.
O kas tada yra šėtono antspaudas, arba ženklas? Be abejo, tai priešingybė Dievo ženklui ir jam keliamiems reikalavimams. Jeigu sabata – Dievo kūrybinės galios ženklas, tai šėtono pasirinkta pirmoji savaitės diena, saulės diena, sekmadienis – yra jo galios ženklas. Ar šėtonas irgi ką nors sukūrė? Taip. Mirtis, kančios, kūdikio ašaros, ligos, karai, neteisybės, nelaimės, skurdas, išnaudojimas ir daugybė kitų dalykų – tai šėtono išradimai ir kūrybos šedevrai. Savo tikslams pasiekti šėtonas pasikviečia ne tik juo patikėjusius angelus, bet ir žemės gyventojus. Politinės valdžios puikiai įgyvendina jo sumanymus. Neveltui Biblijoje valdžios pavaizduotos plėšriais žvėrimis. Tačiau vyriausias šėtono pasiekimas – bažnyčios įtraukimas į savo planų įgyvendinimą. Apreiškimo knygos tryliktame skyriuje pavaizduotas paskutinių laikų popiežiškosios sistemos sutelkimas savyje visos pasaulio istorijos pasiekimų. „Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias galvas, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardai. Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis – lyg liūto snukis. Slibinas atidavė jam savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią. Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį. Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami: ‘Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!‘ Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti ir duota galia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius. Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino Jo vardą, Jo buveinę – tuos, kurie gyvena danguje. Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms tautoms, kalboms ir giminėms“ (Apreiškimo 13, 1–7).
Šitame paskutiniame žvėryje nesunkiai atpažįstame anksčiau jau matytus požymius. Jame sujungtos Danieliaus septintame skyriuje matytų žvėrių dalys: liūtas, leopardas, lokys. Ketvirtasis žvėris turėjo dešimt ragų, tarp kurių išdygo „mažasis ragas“ – popiežijos simbolis. Šitas naujasis žvėris sostą ir visą galią gauna iš „slibino“. Slibinu Rašte simbolizuojamas pats šėtonas, bedievystė, pagonybė ir pagoniškoji Roma. Iš istorijos žinome, kad Romos imperatorius Konstantinas Didysis savo sostą, iždą ir kariuomenę perdavė popiežiui, o sau pasistatė kitą sostinę, kurią pavadino savo vardu – Konstantinopolis.
Šio naujojo žvėries ragai simbolizuoja popiežiaus įgytą valdžią bei įtaką. Snukis atkartoja visą ta veiklą, kuri Danieliaus pranašystėje parodyta „mažojo rago“ veikla – piktžodžiavimai, didžiavimasis. Tai savęs paskelbimas Kristaus vietininku, šventuoju tėvu, išdrįsimas atleidinėti nuodėmes, keisti Dievo įsakymus ir taip toliau.
Vienos jo galvų lyg kad mirtinai sužeidimas primena 1798 metus, kai prancūzų generolas Bertje ištrėmė popiežių į Prancūziją ir panaikino jo įkurtąją sistemą. Raštas sako, kad žaizda „lyg mirtinai sužeista“, nes netrukus sakoma, kad jo „mirštamoji žaizda užgijo“. Nors pasaulis galvojo, kad popiežija gavo mirtiną žaizdą ir niekada nebeatsikurs, tačiau istorija liudija, kad popiežija po kurio laiko atsigavo. 1929 metais Italijos prezidentas Musolinis sugrąžino popiežiui Vatikaną. Popiežija po tokios pergalės tapo labai populiari. Raštas sako: „Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį“. Nors popiežijai sostą sugrąžino žmogus, Raštas sako, kai tai įvyko dėka šėtono įtakos. „Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami“. Dievas aiškiai pasako, kad, pritardami tai sistemai, mes pagarbiname ne Dievą, o patį šėtoną! Ar jums tai per griežtai skamba? O gal sunku pripažinti tiesą?
Bet tai dar ne viskas. Keturiasdešimt du mėnesius sudaro 1260 dienų. Jau prisiminėte tą skaičių?! Taip, tai popiežijos siautėjimo Europoje laikas, kuris prasidėjo 538 metais, kai popiežius sunaikino paskutinę jam besipriešinančią tautą ir persekiojo bei naikino Dievo vaikus visame krikščioniškame pasaulyje 1260 metų – iki 1798 metų.
Kuo toliau, tuo liūdniau. Pasakyta, kad šios sistemos sekėjų bus masiška dauguma: „Jų skaičius kaip pajūrio smiltys“ (Apreiškimo 20, 8). Kristaus sekėjų tik „mažoji kaimenė“.
Ir galiausiai duotas jo sekėjų apibūdinimas: „Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje“ (Apreiškimo 13, 8). Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia šitų žmonių neužantspaudavo Dievo antspaudu, jie niekada nepriklausė Kristui ir dabar negalės likti su Juo Jo karalystėje. Bet tai jų pasirinkimas.
Taigi šitas pirmasis, iš jūros išnyrantis, žvėris simbolizuoja popiežiškąją krikščionybę. Jo tapatybė atsiskleidžia šią pranašystę sugretinus su Danieliaus septintame skyriuje apibūdintu „mažuoju ragu“. Jo veikimo laikas, įžūlumas Dievo ir Jo Įstatymo atžvilgiu, nepakantumas ištikimiesiems Dievo vaikams vienodai apibūdinti abiejose pranašystėse.
Tačiau Apreiškimo 13 skyriuje nuo vienuoliktos eilutės rašoma apie dar kitą žvėrį. Jo ir išvaizda kitokia, ir veikla kiek skirtinga nuo pirmojo žvėries, tačiau vėliau jis ima mėgdžioti pirmąjį žvėrį ir versti kitus pripažinti pirmojo žvėries teises.
„Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas. Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo. Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę. Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno. Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi. Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“ (Apreiškimo 13, 11–18).
Jei pirmasis žvėris išniro iš jūros, tai šis atslenka nuo sausumos. Jūra Biblijoje dažnai simbolizuoja „tautas, žmonių minias“. Tokiu atveju sausuma galėtų simbolizuoti kažkokią rečiau apgyventą teritoriją. Daugelis Biblijos tyrinėtojų sutaria, kad šitas žvėris pirmiausia simbolizuoja Ameriką, o plačiąja prasme – protestantizmą. Kai Viduramžiais popiežija įstūmė krikščionybę į tradicijas, kurios užėmė Kristaus tarnavimą, kai kurie kunigai sunerimo. Jie suvokė, kad krikščionybė yra pavojuje. Jie ėmėsi skleisti Kristaus Evangeliją žmonėms. Už tai buvo popiežijos persekiojami, kankinami ir žudomi. Pradedant penkioliktu amžiumi ir vėliau daug tokių kankinių savo gyvybes paaukojo siekdami padėti žmonėms pažinti Kristų. Taip gimė Reformacija. Kūrėsi evangeliškos, arba protestantiškos bažnyčios ir net valstybės.
Kai buvo atrasta Amerika, popiežijos persekiojami tikintieji traukėsi į šį naujai atrastą žemyną, tikėdamiesi apsisaugoti nuo persekiojimų. Jie įkūrė valstybę, kurioje buvo pripažinta žmogaus civilinė ir sąžinės laisvė. Tai ir simbolizavo šio naujojo „žvėries“ du „avinėlio“ ragai. Avinėlis simbolizuoja ir tos valstybės jaunumą, ir Kristaus taikų charakterį.
Pradžioje visi žmonės galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą. Niekas jiems netrukdė ir jų nepersekiojo. Tačiau popiežija negalėjo būti rami. Galiojant tokiai konstitucijai, ji negalėjo persekioti žmonių. Tada ji griebėsi kitų metodų. Nutarė susidraugauti su šia sistema. Pamažu Amerikoje požiūris į popiežiją ėmė keistis. Tas, kuris juos persekiojo, kankino ir žudė Europoje, dabar tapo jų draugu. Tačiau ši draugystė pareikalavo nuolaidų. Pranašystėje pasakyta, kad tas žvėris „kalbėjo kaip slibinas“, tai yra, ėmė mėgdžioti pastarosios principus ir požiūrį. Daugelis prisimename, kaip Amerikoje buvo sutiktas popiežius. Milijoninės minios pasitiko jį džiūgaudamos.
Pranašystėje taip pat pasakyta, kad jis „verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo skaičiaus“. Jeigu Dievo ženklas yra sabata, tai popiežijos, „žvėries“ – sekmadienis. Jeigu Dievo autoriteto skaičius yra septyni, tai popiežija ir čia stengiasi neatsilikti. Raštas sako, kad „žvėries“ skaičius yra „šeši šimtai šešiasdešimt šeši“. Ankstesnėje temoje mes jau buvome paskaičiavę, kad šitas skaičius, kurį Raštas liepia „apskaičiuoti“, atsispindi popiežiaus titule – jo tiaroje „Vicarivs Filii Dei“ – Dievo Sūnaus vietininkas. Kadangi Dieviškoji Trejybė yra absoliučiai vieninga, tai ją simbolizuoja vienas septynetas. Šėtonas savo aplinkoje neturi vienybės. Apreiškimo 16, 13–14 kalbama: „Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles. O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai“. Jeigu žvėris simbolizuoja popiežiją, slibinas – pagonybę, o melagingasis pranašas – spiritizmą, tai jie visi apibūdinami kaip demonų, t.y. velnių dvasios. Nors jų tikslas vienas – sutelkti visą žmoniją paskutinei kovai su Kristumi Jo antrojo atėjimo dieną, tačiau jos nėra tarpusavyje vieningos. Tad ir šešetai trys.
Dar, kaip ir pasakyta pranašystėje, jų įtaką žmonėms stiprina netikri, tai yra ne iš Dievo ateinantys, stebuklai. Nors spiritizmas Amerikoje ypač populiarus, tačiau ir mūsų kraštuose jis plačiai praktikuojamas.
Trečias dalykas – prievarta primetimas žvėries ženklo. Dievas Savęs žmonėms neprimeta. Jis maloniai kviečia pas Save. Šėtonui ne visus žmones pasiseka įtikinti savo melu – „priimti ženklą ant kaktos“. Kitus priverčia dėl šventos ramybės tą ženklą priimti ant rankos, kas rodo ne tikėjimą, o tik darymą „kaip visi“.
Kadangi antrasis žvėris simbolizuoja ne tik Ameriką, bet ir apskritai protestantizmą, tai popiežijos įtaką tame mes šiuo metu matome akivaizdžiai. Nedaug liko krikščioniškų bažnyčių, kurios nesusijungė su popiežija. Neseniai ir liuteronų bažnyčios vadovas pareiškė, kad Liuterio reformacija buvusi klaida, o liuteronus nuo katalikų skiria tik kai kurios tradicijos.
Taigi, nors protestantizmas ir skelbiasi atskira sistema, tačiau pranašystėje pavadintas „žvėries atvaizdu“, kopija. Kopija nėra originalas, tačiau panašumas tarp jų neabejotinas.
Kodėl Dievas Jonui davė tokius griežtus nurodymus dėl puolusios krikščionybės pavojingumo? Gal nesvarbu, kokiai bažnyčiai priklausau, juk visos kalba apie Dievą? Jeigu taip būtų, tai Dievas apie tai net nekalbėtų. Tačiau kitose Rašto vietose matome, kad labai svarbu, kaip mes išpažįstame Dievą.
Jeigu puolusioji krikščionybė, ir nesvarbu, ar tai pats „žvėris“, ar jo „atvaizdas“ – pavadintas „didžiąja ištvirkėle“, „Didžiąja Babele“, tai ir jos likimas pavaizduotas nepatraukliausiai. Kalbėdamas apie sąmoningą priklausymą puolusiai krikščionybei, Dievas pasakė: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“ (Apreiškimo 14, 9–11).
Ši žinia skamba ne tik Apreiškimo knygoje. Jėzus taip pat buvo pasakęs: „Paskui Jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo Manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!‘“ (Mato 25, 41)
Amžinybėje, atnaujintoje Dievo karalystėje, Jonas matė daugybę atpirktųjų, tačiau ten nebuvo nė vieno, kuris būtų atėjęs iš tų puolusių bažnyčių, paženklinto „žvėries ženklu. „Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros“ (Apreiškimo 15, 2).
Ką daryti žmogui, jeigu jis gimė tokioje šeimoje, kur buvo laikomasi netikrojo tikėjimo? Ar jis gali tikėtis būti Dievo pateisintas paskutiniame teisme? Jeigu šiandieną Amžinoji Evangelija skelbiama visame pasaulyje, jeigu Dievas per ją palietė ir jūsų širdį, ar norite likti abejingi Dvasios balsui ir pasilikti su „žvėrimi, jo atvaizdu bei jo skaičiumi“ iki teismo dienos?
Dievas kviečia: „Išeik iš Babelės, Mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų! Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes“ (Apreiškimo 18, 4–5).
