7 diena. Ant Kanaano slenksčio – su pasauline misija

← 6 diena · Visi skaitiniai · 8 diena →

Lapkričio 13 d., penktadienis · Autorius Shawn Boonstra

Paskutiniųjų laikų Dievo Likučio Bažnyčiai patikėta užduotis yra tokia pati, kokia buvo patikėta Izraeliui, nes Dievo meilė nusidėjėliams nepasikeitė: turime nešti Kristaus šviesą visoms tautoms.

„Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 9–10)

Duomenys buvo surinkti, tyrimas baigtas. Dešimt iš dvylikos ekspertų sutiko: užimti Pažadėtąjį kraštą buvo neįmanoma. Jų argumentai atrodė įtikinami: Kanaano gyventojai buvo stipresni ir geriau pasirengę, o Izraelis neturėjo jokių galimybių. Tačiau su šiais duomenimis buvo viena problema: jie skatino abejoti Dievo pažadu. „Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“ (Pr 13, 17).

Ar pastebėjote, kad Dievas retai prašo savo žmonių padaryti tai, kas atrodo įmanoma? Išeiti iš Egipto? Faraonas niekada nebūtų to leidęs. Kelias, vedantis prie Raudonosios jūros? Kaip jie turėjo ją pereiti? Užimti Kanaaną? Kaip?

Tačiau atkreipkite dėmesį: po keturiasdešimties metų, kai jie iš tiesų įžengė į Pažadėtąjį kraštą, jie sekė Sandoros Skrynią. Kunigams įžengus su Skrynia į vandenį, Jordanas persiskyrė. Kai sugriuvo Jericho sienos, jie vis dar sekė Skrynią – Dievo valdžios simbolį, rodantį į Jo tarnystę dangiškoje šventykloje.

Tačiau dabar jie abejojo Dievo pažadu, nes jis tiesiog atrodė neprotingas. Tik du iš dvylikos pasirinko patikėti, kad jeigu Dievas to prašo, tai tikrai įvyks. O kai tauta nusprendė pasikliauti tais, kurie ragino nebandyti, ir nepatikėjo Dievo planu, ji liko dykumoje keturiasdešimčiai metų. Kai jie buvo nukreipti nuo Kanaano, Dievas atskleidė, ką iš tikrųjų buvo sumanęs. Tai buvo kur kas daugiau nei paprasta žvalgomoji išvyka už sienos ar net kelių kaimų užkariavimas. „Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė pilna Viešpaties šlovės“ (Sk 14, 21).

Tai tas pats galutinis tikslas, kurį randame Apreiškimo knygoje, kur Dievas žada apšviesti pasaulį Kristaus šlove (Apr 18, 1). Mūsų tikėjimo stoka galiausiai nesužlugdys Jo plano susigrąžinti šią planetą ir įkurti Kristaus karalystę. Dėl tikėjimo stokos galime tai atidėti, bet sustabdyti – ne. Pasaulis – visas pasaulis – bus apšviestas. Atkreipkite dėmesį: Dievas nesakė: „Šis kraštas bus pilnas Viešpaties šlovės.“ Jis pareiškė savo teisę į visą žemę.

Visada buvo globalinė

Nesvarbu, ar kalbame apie Senojo, ar Naujojo Testamento Bažnyčią, Dievo tikslas visada buvo tas pats: visa planeta. Atidžiai įsiklausykime į Jo žodžius per pranašą Izaiją: „Per maža, – sako Jis, – tau būti Mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį“ (Iz 49, 6) Ir dar: „Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia Viešpats, virš tavęs apsireiškia Jo šlovė. Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio.“ (Iz 60, 2–3)

Pagal Didžiosios kovos principus, grindžiamus Dievo charakteriu, Jis suteikė žmonijai nepaprastai daug laisvės. Mes galime nuo Jo nusigręžti ir gyventi taip, kaip norime (žr. Apd 14, 16). Pats pasaulio tautų egzistavimas rodo, kad ši laisvė yra tikra. Danieliaus regėjime iš jūros kylantys žvėrys iliustruoja, kiek daug sumaišties ši laisvė sukelia mūsų planetoje: vėjai blaško vandens paviršių iš kartos į kartą, sukeldami neapsakomą skausmą ir širdgėlą, nes valdžia nuolat pereina iš vienos pasaulio galybės į kitą. Ši sumaištis nesiliaus tol, kol neįvyks teismas ir Žmogaus Sūnui nebus atiduota Jo karalystė: „Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o Jo karalystė niekada nebus sunaikinta.“ (Dan 7, 14)

Paskutiniųjų laikų Dievo Likučio Bažnyčiai patikėta užduotis yra tokia pati, kokia buvo patikėta Izraeliui, nes Dievo meilė nusidėjėliams nepasikeitė: turime nešti Kristaus šviesą visoms tautoms. Jonas pasakoja: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių sutvėrėją!“ (Apr 14, 6 – 7)

Ant sienos

Kaip Izraelis, dabar ir mes esame prie pat Pažadėtojo krašto sienos. Visa, ką Dievas sakė, kad įvyks – ar įvyks? Arba jau įvyko, kaip dauguma Danieliaus pranašysčių, arba, regis, vyksta dabar. Kaip ir Izraelis, mes turime padrąsinantį liudijimą iš žmogaus, kuris regėjime įžengė į Pažadėtąjį kraštą ir grįžo paraginti mus būti ištikimus: „Priešakyje mūsų laukia dideli sunkumai ir išbandymai. Norint eiti pirmyn, reikės stiprios drąsos ir atkaklių pastangų. Tačiau dabar viskas priklauso nuo mūsų tikėjimo tuo Vadovu, kuris iki šiol saugiai mus vedė. Ar leisime dabar įsismelkti netikėjimui? Ar silpnai pasiduosime nepasitikėjimui ir baimei? Ar darysime kompromisą su pasauliu ir nusigręšime nuo dangiškojo Kanaano?“ (E. G. White, „Review and Herald“, 1881 m. lapkričio 29 d.) Šią akimirką tikrasis klausimas yra toks: ar pakartosime Izraelio klaidą ir liksime čia dar vienai kartai?

Neabejotina, kad pasaulyje gausu bauginančių milžinų. Mums atrodo, kad tamsos jėgos turi daugiau galios, įtakos ir išteklių. Žvelgiame į mums patikėtą užduotį – žinią, kurią turime skelbti – ir, nors ji mus pačius jaudina, kartu pajuntame paniką pagalvoję apie pasaulį, kuriam turime ją skelbti: „Šią žinią? Tiems žmonėms? Kaip?“

Mums kyla pagunda remtis tyrimais – empiriniais duomenimis, kurie, regis, įrodo, kad krikščioniškasis tikėjimas praranda savo pozicijas. Bažnyčios mažėja. Jauni žmonės nusigręžia nuo religijos. Žmonės atsisakė pačios objektyvios tiesos idėjos. Kaip turime apšviesti tokį pasaulį Kristaus šlove? Atrodo, kad tai misija, pasmerkta nesėkmei.

Tačiau tuomet Dievas mums primena tą patį, ką Jis priminė tą dieną, kai Izraelis atsisakė priimti iššūkį: „Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo.“ (Apr 18, 1) Dievas drąsina mus pareikšti savo teisę į pasaulį, kuris tikrai priklausys Jam.

Pakelk koją.

Nugalėk baimę ir ženk per ribą į Kanaaną. Suprask: reikia drąsos tikėti Dievu nepaisant to, ką sako kritikai.

Būk ištikimas.

Papasakok kam nors, ką žinai apie Jėzų.

Būk šviesos dalimi – šviesos, kuri netrukus apšvies visą pasaulį.

← 6 diena · 8 diena →