8 diena. Kol Jis ateis: ištikimi iki galo

← 7 diena · Visi skaitiniai

Lapkričio 14 d., antroji sabata · Autorius Ellen G. White

Šis straipsnis pagrįstas Antru laišku Timotiejui.

Biblija yra ginklų saugykla, kurioje galime pasirengti kovai.

Šiomis pavojingomis dienomis Bažnyčiai reikia armijos, kuri, kaip Paulius, yra išugdyta ir parengta tarnauti, turi gilią patirtį su Dievu ir yra kupina nuoširdumo bei uolumo.

Per savo ilgą tarnavimo laikotarpį Paulius niekada nebuvo nusižengęs sąjungai su Gelbėtoju. Kad ir kur jis buvo – prieš rūsčiai atrodančius fariziejus ar romėnų pareigūnus; priešais audringą minią Listroje ar įtikėjusius nusidėjėlius Makedonijos požemiuose; tarp panikos apimtų jūreivių skęstančiame laive ar vienas priešais Neroną, nuo kurio priklausė jo gyvybė, – apaštalas niekada nesigėdijo to reikalo, kurį jis gynė. Vienintelis didysis jo krikščioniško gyvenimo tikslas buvo tarnauti Tam, kurio vardas kitados jam kėlė panieką; ir atitraukti jį nuo šio tikslo negalėjo jokie pasipriešinimai ar persekiojimai. Jo tikėjimas, sutvirtintas pastangomis ir nuskaistintas pasiaukojimo, palaikė ir stiprino apaštalą. […]

Tikras Dievo tarnas neišsigąs pavojų ar atsakomybės. Jis semsis jėgų iš Šaltinio, kuris niekada neapvilia nuoširdžiai ieškančiųjų dieviškų galių, ir tai įgalins jį pasitikti bei nugalėti pagundas bei atlikti Dievo jam pavestas pareigas. Malonės, kurią jis gauna, pobūdis praplės jo gebėjimą pažinti Dievą ir Jo Sūnų. Jo siela tiesiog veršis deramai tarnauti Mokytojui. Ir žengdamas krikščionišku keliu jis taps stiprus „Kristaus Jėzaus malone“. Ši malonė įgalins Kristaus tarną ištikimai liudyti tai, ką girdėjo. Jis neniekins ir neignoruos pažinimo, kurį gavo iš Dievo, o perteiks jį ištikimiems žmonėms, kurie, savo ruožtu, atskleis jį kitiems.

Savo antrame laiške Timotiejui Paulius iškėlė jaunajam darbininkui aukštą idealą ir nurodė pareigas, kurios teko jam, kaip Kristaus tarnautojui. „Verčiau stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku“, – rašė apaštalas, – „neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį.“ „Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą.“

Apaštalas perspėjo Timotiejų saugotis netikrų mokytojų, kurie mėgins prasiskverbti į Bažnyčią. „Žinok“, – skelbė jis, – „kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, […] dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!“

„Pikti žmonės“, – tęsė Paulius, – „suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami. O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti Šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui […]. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.“ Dievas suteikė daugybę priemonių sėkmingai kovai su pasaulyje tarpstančiu blogiu. Biblija yra ginklų saugykla, kurioje galime pasirengti šiai kovai. Mūsų strėnos turi būti sujuostos tiesa. Mūsų krūtinę turi dengti teisumo šarvai. Rankoje mes turime laikyti tikėjimo skydą, mūsų galvas turi dengti išgelbėjimo šalmas; ir su Dvasios kalaviju, kuris yra Dievo Žodis, mes turime skintis kelią per nuodėmės kliūtis ir pinkles.

Paulius žinojo, jog Bažnyčios laukia sunkių išbandymų metas. Jis žinojo, jog tie, kurie lieka atsakingi už bendruomenes, turės ištikimai ir uoliai darbuotis. Jis rašė Timotiejui: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl Jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk Žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“. […]

Nuogąstaudamas, kad švelni, nuolanki Timotiejaus prigimtis nepaskatintų jo atsiriboti nuo pagrindinės savo darbo dalies, Paulius ragino jį ištikimai priešintis nuodėmei ir net griežtai papriekaištauti tiems, kurie paskendę didžiulėse nedorybėse. Vis dėlto jis turįs tai daryti „su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“. Aiškindamas ir pagrįsdamas savo priekaištus Žodžio tiesomis, jis turįs pademonstruoti kantrybę ir Kristaus meilę. […]

Per savo žmogišką išmintį, panieką Šventosios Dvasios veikimui ir antipatiją Dievo Žodžio tiesoms daugelis tariamų krikščionių, kurie jaučiasi esą kompetentingi mokyti kitus, nuklys nuo Dievo reikalavimų. Paulius rašė Timotiejui: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims, jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“.

Čia apaštalas kalba ne apie atvirai nereligingus žmones, o apie tariamus krikščionis, kurie vadovaujasi savo polinkiais ir vergauja sau. Jie mielai klausosi tik tų mokymų, kurie nepriekaištauja dėl jų nuodėmių ir nesmerkia dėl atsidavimo malonumams. Tiesūs ištikimų Kristaus tarnų žodžiai juos žeidžia, taigi jie pasirenka mokytojus, kurie juos liaupsina ir jiems meilikauja. […]

Dievas apreiškė savo valią, ir kvaila žmogui abejoti tuo, kas išėjo iš Jo lūpų. Po to, kai žodžiais išdėstyta begalinė Išmintis, žmogui nebeturi kilti abejonių, klausimų ir noro pritaikyti ją savo reikmėms. Viskas, ko iš jo reikalaujama, – tai nuoširdus, uolus apreikštosios Dievo valios vykdymas. Paklusnumas yra aukščiausias proto ir sąžinės įsakymas.

Paulius toliau vardijo Timotiejaus pareigas: „Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę“. Apaštalo gyvenimo kelias jau ėjo į pabaigą, ir jis troško, kad Timotiejus užimtų jo vietą bei apsaugotų Bažnyčią nuo pasakų ir erezijų, kuriomis priešas visaip stengsis atitraukti ją nuo Evangelijos paprastumo. Jis ragino jaunuolį atsisakyti visų laikinų siekių bei keblumų, kurie trukdytų visiškai atsiduoti Dievo darbui; su džiaugsmu iškęsti pasipriešinimą, piktus žodžius ir persekiojimą, kurių susilauks dėl savo ištikimybės; maksimaliai atlikti savo kaip tarnautojo pareigas, kiek įmanoma darydamas gera tiems, už kuriuos numirė Kristus.

Pauliaus gyvenimas buvo jo mokomų tiesų pavyzdys bei jo jėgos pasireiškimas. Jo širdis buvo kupina gilaus, nuolatinio atsakomybės jausmo, ir jis artimai bendradarbiavo su Tuo, kuris yra teisingumo, gailestingumo ir tiesos Šaltinis. Jis šliejosi prie Kristaus kryžiaus, kaip vienintelio tiesos garanto. Gelbėtojo meilė buvo neišblėstantis motyvas, kuris palaikė Paulių, kovojant su savimi bei su blogiu, kai Kristaus tarnystėje reikėjo brautis į priekį per nedraugiškai nusiteikusį pasaulį ir priešų pastatytas užtvaras. Šiomis pavojaus dienomis Bažnyčiai reikia ištisos armijos darbininkų, kurie kaip Paulius stengtųsi būti naudingi, gerai išmanytų Dievo reikalus ir būtų kupini ryžto bei užsidegimo. Reikia pašventintų, pasiaukojančių žmonių; žmonių, kurie nebijotų išbandymų ir atsakomybės; žmonių, kurie būtų drąsūs ir teisingi; žmonių, kurių širdyse Kristus būtų įžiebęs „šlovės viltį“ ir kurie šventąja ugnimi paliestomis lūpomis „skelbtų Žodį“. Kai trūksta tokių tarnautojų, nukenčia Dievo darbas, ir lemtingos klaidos, kaip mirtini nuodai, sužlugdo didžiosios žmonijos dalies moralę bei viltis.

Kai ištikimieji, sunkaus triūso nualinti vėliavnešiai paaukos dėl tiesos savo gyvybę, kas užims jų vietą? Ar mūsų jaunimas priims šventąją tarnystę iš savo tėvų rankų? Ar jie pasirengę stoti į tas tuščias vietas, kurios liko mirus ištikimiesiems? Ar tarp savanaudiškumo ir ambicijų, kurios užliūliuoja jaunimą, bus išgirstas apaštalo raginimas atlikti savo pareigą?

Paulius užbaigė savo laišką asmeniniu kreipimusi į įvairius žmones ir dar kartą paragino Timotiejų kuo greičiau atvykti – jei įmanoma, iki žiemos. Jis kalbėjo apie savo vienatvę, sakė, jog kai kurie bičiuliai jį apleido, o kiti išvyko dėl būtinų reikalų. Kad Timotiejus nedvejotų, bijodamas palikti Efezo bendruomenę, kuriai reikėjo jo patarnavimo, Paulius parašė, jog jis jau išsiuntė Tichiką, kuris jį pavaduos.

Papasakojęs apie Nerono teismą, apie tai, kaip jį apleido broliai, ir apie palaikančią savo Žodį tesinčio Dievo malonę, Paulius užbaigė laišką pavesdamas savo mylimą Timotiejų vyriausiojo Ganytojo globai, kuris, net jeigu neliktų nė vieno jaunesniojo, vis tiek prižiūrės savo kaimenę.

*Šis straipsnis paimtas iš Ellen G. White knygos Apaštalų darbai, 49 skyriaus „Paskutinysis Pauliaus laiškas“

← 7 diena