KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
KRISTAUS BAŽNYČIA
Kalbant apie prieš du tūkstančius metų Kristaus įkurtą Bažnyčią, nereikia užmiršti, kad Jėzus ją įkūrė ne tuščiame lauke. Todėl pradžiai norėtųsi padaryti trumputę įžangą. Praeitoje temoje minėjau, kad, kol nebuvo nuodėmės, pirmiesiems žmonėms nereikėjo ir bažnyčios ar šventyklos. Dievas buvo jų draugas ir svečias, su kuriuo jie galėjo laisvai bendrauti.
Atsiradus nuodėmei, pastaroji stojo tarp jų ir Dievo. Nuodėmingų žmonių bendravimas su šventu Dievu tapo nebegalimas. Tačiau Dievas neketino palikti žmonijos šėtono savivalei. Dievas sukūrė sistemą, per kurią žmonės galėtų palaikyti ryšį su Dievu.
Kelias į tą naująjį bendravimą buvo tikrai savitas ir įdomus. Tarkim, kad ir pirmieji žmonių veiksmai, kai jie suvokė, jog yra nuogi. „Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus“ (Pradžios 3, 7). Kitas veiksmas: „Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“ (Pradžios 3, 8). Nuodėmė kaip tarpeklis stojo tarp Dievo ir nupuolusio žmogaus. Nuogumas buvo fizinis, bet Adomas su Ieva suvokė ir dvasinį savo nuogumą. Jų darbas – iš figmedžio lapų pasidaryti juosmens aprišalai – simbolizavo žmogaus mėginimą „savo darbais“ išspręsti nuodėmės sukeltą problemą. Pasirodžius sode Dievui, tai netrukus ir paaiškėjo… Išaiškinęs žmonėms nupuolimo esmę ir pasekmes, Dievas „padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos“ (Pradžios 3, 20). Kam žudyti nekaltą avinėlį, norint aprengti jau apsirengusį žmogų? Ar jų pačių pasidarytas aprišalas nebuvo pakankamas? Čia ir randame pirmąjį Dievo sukurto išgelbėjimo plano simbolį. Žmogaus sukurptasis apdaras simbolizavo žmogaus darbus, žmonių sukurtą religiją; Dievo duotasis apdaras iš avinėlio kailio simbolizavo Dievo paruoštą išgelbėjimo planą, Jo sukurtą religiją. Tas avinėlis simbolizavo „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1, 29). Dievas apgaubė puolusį žmogų Savo teisumu.
Nuo to laiko puolę žmonės ėmė aukoti avinėlius, siekdami palaikyti santykius su Dievu, pripažįstant tik paties Dievo paruoštą kelią. Neilgai trukus, žmonės iš naujo ėmė kurti savo darbų pagrindu paremtą religiją. „Abelis [antrasis Adomo ir Ievos sūnus] tapo aviganiu, o Kainas [pirmasis jų sūnus] žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“ (Pradžios 4, 2–5). Žmonės jau žinojo, kokią auką jie privalo aukoti, kas atspindi Dievo sukurtą išgelbėjimo planą. Tačiau Kainas parodo abejingumą – jis vėl sukuria savo religiją. Tarnavimas Dievui savo sukurtu būdu, kad koks gražus jis būtų, negali patikti Dievui, nes neparodo tikėjimo Dievo išgelbėjimu. Taip gimė pagonybė. Jėzus vėliau pasakė: „Garbės iš žmonių Aš nepriimu“ (Jono 5, 41), t.y. Dievas nenori būti garbinamas žmonių sukurtomis religijomis. Užuot atsiprašęs Dievo už tokį savo įžūlumą ir abejingumą, Kainas „buvo labai piktas ir prislėgtas“ (Pradžios 4, 5).
Vėliau, keršydamas Abeliui už tai, kad šio auką Dievas priėmė, Kainas nužudė savo brolį Abelį (žr. Pradžios 4, 8). Dievo išvarytas tapti klajokliu, Kainas išvystė pagonybę ir įkūrė stabmeldystę. Kai po ilgo laiko išvarytoji Kaino giminė vėl susitiko su savo buvusiais giminaičiais, kurie liko ištikimi Dievui, jie ėmė kurti bendras šeimas. Raštas sako, kad tokios vedybos atvedė prie visiško moralinio degradavimo. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pradžios 6, 5). Toks nedoras žmonių gyvenimas susilaukė visuotinio potvynio, iš kurio Dievas išgelbėjo aštuonis asmenis.
Po šito potvynio, Biblijoje vadinamo tvanu, žmonės ėmė kurtis žemėje. Žmonija vėl pasidalijo į dvi stovyklas: vieni laikėsi Dievo nurodyto Jo garbinimo, pagal visus Jo nurodymus, kiti – vėl ėmė kurti stabmeldystę. Mokslininkai atkasa tiek prieštvaninio, tiek jau potvaninio pasaulio stabmeldystės liekanas – saulei ir mėnuliui pastatytas šventyklas.
Religija, kurią įkūrė pats Dievas, simbolių pagalba atspindėjo Dievo numatytą išgelbėjimo planą. Šitoks Dievo garbinimas ir aukų aukojimas tęsėsi nuo nuopuolio iki Mozės laikų. Kiekvienos šeimos tėvas atlikdavo ritualinį avinėlio aukojimą už savo ir savo šeimoje padarytas nuodėmes (žr. Jobo 1, 4–5). Ta auka jiems primindavo ateityje Dievo pažadėtąją tikrąją Auką – Jėzų Kristų, kaip Dievo Avinėlį. Tuo tikėdami ir tai darydami, jie gaudavo nuodėmių atleidimą.
Iš esmės likdama tokia pati, ši sistema Mozės laikais buvo sukonkretinta. Kai Dievas išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos, pakelyje, prie Sinajaus kalno, Dievas Mozei davė konkrečius nurodymus, kaip ateityje jie turės atlikinėti apeigas ir aukojimus, laukdami tikrosios Aukos paaukojimo meto.
Ta sistema plačiai aprašyta Šventojo Rašto Išėjimo, Kunigų ir Skaičių knygose. Mes glaustai ją apžvelgsime.
Ta sistema buvo labai plati ir sudaryta iš skirtingos paskirties elementų. Galima pastebėti keturias ar net daugiau dalių. Ten matoma vadinamoji šešėlinė sistema, kai tam tikrais simboliais labai vaizdžiai vaizduojamas Dievo sumanytas išgelbėjimo planas. Kita dalis – Izraelio, kaip valstybės, vidinė tvarka – teisė ir valstybės apsauga. Trečia nurodymų grupė – sveikatos ir higienos taisyklės. Ir, o tai svarbiausia – Sandoros Įstatymas, Dešimties įsakymų Įstatymas, kuriame atskleidžiami visi doroviniai žmogaus santykių su Dievu ir su artimaisiais principai.
Šitoje temoje mes apžvelgsime vadinamąjį šešėlinį įstatymą, tai yra simbolius, kurie turėjo vaizduoti Dievo sukurtąjį žmogaus gelbėjimo planą. Ši sistema Biblijoje vadinama įvairiai: šešėlinis įstatymas, apeiginiai nuostatai, įstatymas, laikinasis įstatymas ar net Mozės įstatymas. Pavadinimas esmės nekeičia. Svarbiausia žinoti, apie ką kalbame.
Svarbiausias elementas šitoje šešėlinėje sistemoje buvo Šventykla. Ant Sinajaus kalno Dievas nurodė Mozei: „Tepadaro jie Man Šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau – pagal Padangtės ir viso jos apstatymo pavyzdį, – taip turite ją padaryti“ (Išėjimo 25, 8–9). Vėliau, praėjus daug šimtmečių, kai Kristus jau pats pasiaukojo kaip Dievo Avinėlis, apaštalas Paulius rašė: „Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“ (Hebrajams 9, 24). Taigi tikroji Šventykla yra danguje. Mozei buvo duotas nurodymas padaryti tarsi jos maketą – iš žemiškų medžiagų ir suvokiamą žmogaus protui.
Toliau skaitome, kaip apaštalas Paulius trumpai aprašo daiktų išdėstymą toje Šventykloje. „Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką Šventyklą. Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo Aarono lazda ir Sandoros plokštės. Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį“ (Hebrajams 9, 1–5). Reikia pastebėti, kad apaštalas Paulius leidžia sau šiek tiek prasilenkti su tikrąja padėtimi. Išėjimo knygoje rašoma, kad auksinis smilkymo aukuras buvo pastatytas ne šventų švenčiausioje dalyje, o šventojoje – prie pat šventų švenčiausios dalies. Paulius ją „perkelia“ į šventų švenčiausiąją trumpindamas pasakojimą, mat šito aukuro paskirtis iš tiesų buvo šventų švenčiausioji dalis. Problema ta, kad kunigai kiekvieną dieną atlikdavo smilkymą ant šio aukuro, o įeiti į šventų švenčiausiąją dalį galėjo tik vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus. Todėl, nors priklausė antrajai daliai, ji stovėjo pirmojoje. Tačiau smilkalų kvapas kildavo ir virš uždangos pasiekdavo šventų švenčiausiąją dalį. Aarono lazda irgi ne nuo pradžios buvo Skrynioje. Ten ją padėjo vėliau, kad būtų patogiau pernešti.
Faktiškai visas vaizdas buvo toks. Šventyklos kiemas nuo aplinkos buvo atitvertas stovais, tarp kurių buvo užkabinamos užuolaidos. Kieme stovėjo Šventykla – padangtė, arba palapinė. Kieme, prie pat įėjimo, stovėjo varinis vadinamasis gyvosios aukos aukuras. Ten nuolatos buvo deginamos įvairiausios paskirties aukos – aukojamieji gyvuliai. Tarp šio aukuro ir padangtės buvo apsiplovimo indas. Pati padangtė buvo užuolaidomis padalyta į dvi dalis. Pirmoji vadinosi šventoji dalis. Joje stovėjo septynių žibintų žvakidė, padėtinės duonos stalas ir smilkymo aukuras. Antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – stovėjo vienintelis įrenginys: Sandoros Skrynia. Tačiau ji buvo nevienalytė. Skrynia buvo medinė, iš visų šonų apkalta auksu. Joje buvo Sandoros Plokštės. Ant Skrynios viršaus buvo Malonės Dangtis – auksinė plokštė, o ant Malonės Dangčio buvo du iš aukso padaryti angelai. Šitie angelai buvo vienas priešais kitą, savo du sparnus buvo suglaudę vienas su kitu, o išorinius sparnus nukreipę į priešingas sienas. Prieš aiškinantis tų daiktų paskirtį ir simbolį, įdomumo dėlei norėčiau pastebėti, kad apaštalas Jonas kai kuriuos tų daiktų matė dangaus Šventykloje. Štai kaip jis juos aprašo: „Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo priešais sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios“ (Apreiškimo 4, 5). „Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą“ (Apreiškimo 8, 3). „Ir atsidarė danguje Dievo Šventykla, ir pasirodė Šventykloje Jo Sandoros Skrynia“ (Apreiškimo 11, 19).
Kasdienės Dievo garbinimo apeigos
Apeiginės pamaldos šitoje žemiškoje, arba laikinojoje, Šventykloje – padangtėje vyko dviem būdais. Kieme ir pirmojoje Šventyklos dalyje kunigai atlikdavo apeigines pamaldas kiekvieną dieną, tai yra nuolatos. Antrojoje – šventų švenčiausioje dalyje – tik vyriausiasis kunigas ir tik vieną kartą per metus.
Kadangi tas aprašymas labai platus, palengvindamas tik apibūdinsiu visą apeiginių pamaldų eigą ir prasmę. Apaštalas Paulius taip pat sako: „Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti“ (Hebrajams 9, 5). Plačiau apie tai Kunigų knygos 4-ame, 5-ame ir 7-ame skyriuose.
Pradėkime nuo kiemo. Tvora, kuri skyrė Šventyklos teritoriją nuo aplinkinio pasaulio, simbolizavo Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, arba Bažnyčios (tikinčiųjų) atsiskyrimą nuo pasaulietiškumo. Pagal visus Dievo nurodymus, suvokęs, jog nusidėjo, pasijutęs kaltas, žmogus turėjo atvesti prie Šventyklos nurodytą auką – gyvulį. Prie vartų jį pasitikdavo kunigas. Nusidėjęs žmogus dėdavo ranką gyvuliui ant galvos ir išpažindavo savo nuodėmę. Tada gyvulys būdavo papjaunamas, jo taukai sudeginami ant čia pat stovinčio aukuro, aukos krauju kunigas pavilgydavo aukuro ragus (taip apvalydavo aukurą), truputį kraujo nunešdavo į Šventyklą ir šlakstydavo priešais uždangą, skiriančią šventąją dalį nuo šventų švenčiausiosios, o mėsą arba sudegindavo ant aukuro, arba už stovyklos ant laužo, priklausomai nuo to, kas ir kaip nusikalto, kokia buvo aukos paskirtis. Žmogus namo grįždavo gavęs nuodėmių atleidimą, o į Šventyklą įneštas kraujas simbolizavo jo nuodėmės perkėlimą į Šventyklos šventų švenčiausiąją dalį. Taip simboliškai buvo pavaizduojama, kad nuodėmė sutepė šventą Dievo Įstatymą, kuris buvo surašytas Sandoros Plokštėse ir laikomas Sandoros Skrynioje.
Nereikia pamiršti, kad kiekvieną kartą, eidamas į šventyklą, kunigas turėjo apsiplovimo inde nusiplauti rankas ir kojas.
Tokios apeiginės pamaldos vykdavo kas dieną. Tai atlikdavo eiliniai kunigai. Kunigai taip pat prižiūrėdavo žvakidę, smilkalų aukurą ir kiekvienai sabatai pakeisdavo duoną ant padėtinės duonos stalo.
Kokia buvo šitų šešėlinių apeiginių pamaldų simbolika? Iš Jėzaus atlikto darbo ir Jo mokymo galima susidaryti tokį vaizdą. Visa ta įranga simbolizavo Kristaus atliktą atpirkimą ir Jo sekėjų suderinimo su Dievu būdą. Gyvosios aukos aukuras simbolizavo Golgotą, kur Jėzus buvo paaukotas kaip „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1, 29). Tik per Jėzaus auką, tik ja gyvai tikėdamas ir nuoširdžiai atgailaudamas, nusidėjęs žmogus gali gauti savo nuodėmių atleidimą. Kito būdo ir kitų priemonių tam nėra. Apie tai plačiau kalbėjome 5-oje temoje. Taigi šis gyvosios aukos aukuras simbolizuoja Kristų ir Jo atperkančiąją mirtį Golgotoje ant kryžiaus. Kiekvienas žmogus, norėdamas išsigelbėti, turi pirmiausia įtikėti Jėzų.
Šventyklos kieme buvo ir apsiplovimo indas. Šitas apsiplovimas simbolizavo Kristų įtikėjusio žmogaus sandorą su Dievu per krikštą. Apaštalas Petras Sekminių dieną savo pamoksle sakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės“ (Apaštalų darbų 2, 38).
Įtikėjęs ir pasikrikštijęs žmogus tampa Kristaus Bažnyčios nariu. Simboliškai tik tada jo atgailą simbolizavusios aukos kraujas būdavo įnešamas suderinimui į Šventyklą. Apaštalas Petras sakė: „Tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas“ (Apaštalų darbų 2, 38–39). Taigi Šventyklos pirmojoje dalyje kairėje pusėje stovėjo septynžvakė žvakidė – Šventosios Dvasios simbolis. Ji turėjo visą laiką degti, nes Šventoji Dvasia niekada nenutraukia Savo veiklos atgailaujančio žmogaus išgelbėjimui. Izaijo 11, 2 pranašas Šventąją Dvasią apibūdina septyniomis Jos savybėmis: „Ant Jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia“.
Dešinėje pusėje stovėjo padėtinės duonos stalas. Apaštalas Petras sakė, kad „juk jums skirtas pažadas“. Tai Šventasis Raštas, kurį kiekvieną sabatą vis naują, šviežią galime klausytis Dievo Bažnyčios pamaldose. Ten surašyti visi Dievo vaikams skirti pažadai.
Įdomu, kad apaštalas Jonas pats išaiškina auksinio smilkalų aukuro simbolį – tai šventųjų maldos (Apreiškimo 8, 3). Kaip smilkalų kvapas per uždangą kildavo prie Malonės Sosto, taip tikinčiųjų maldos visada pasiekia Dangiškojo Dievo širdį.
Šitaip glaustai galima nupiešti bendrą simbolinį ir jo reikšmę atskleidžiantį vaizdą.
Permaldavimo diena
Tačiau antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – vykdavo kitokios apeigos. Jos vadinamos Permaldavimo dienos apeigomis. Jeigu kasdieninės apeigos, kurių metu atgailaujantis nusidėjėlis gaudavo nuodėmių atleidimą, vykdavo ištisus metus, tai Permaldavimo dienos apeigos vykdavo tik vieną kartą per metus. Tai buvo Šventyklos apvalymo nuo ten suneštų nusidėjėlių nuodėmių apeigos.
Apaštalas Paulius rašė: „O į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus“ (Hebrajams 9, 7). (Pilnas šių apeigų aprašymas yra Kunigų knygos 16 skyriuje ir 23 skyriaus 26–32 eilutės)
Permaldavimo diena būdavo apeiginių pamaldų ciklo pabaigoje – metų pabaigoje, tai simbolizavo nuodėmės veikimo ir išgelbėjimo plano užbaigtumą bei apskritai visą nuodėmės sprendimo programą laikų pabaigoje.
Pirmiausia vyriausiasis kunigas (tuo metu tai buvo Aaronas) turėjo atlikti suderinimo apeigą už save. „Štai kaip Aaronas turi eiti į Šventyklą – su jaučio iš bandos auka už nuodėmę ir su avino deginamąja auka“ (Kunigų 16, 3).
Po to „iš izraelitų bendrijos jis paims du ožius aukai už nuodėmę ir vieną aviną deginamajai aukai. Aaronas atnašaus savo paties jautį kaip auką už nuodėmę ir atliks permaldavimą už save ir savo namus. Paėmęs abu ožius ir pastatęs juos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę Viešpaties akivaizdoje, Aaronas trauks burtus, kad patirtų, katras iš ožių yra Viešpačiui ir katras – Azazeliui [Azazelis izraelitams buvo šėtono įvaizdis]. Ožį, burtu paskirtą Viešpačiui, Aaronas atves ir atnašaus kaip auką už nuodėmę, o ožys, burtu paskirtas Azazeliui, bus paliktas gyvas stovėti Viešpaties akivaizdoje, kad per jį būtų atliktas permaldavimas ir Azazelis išvarytas į dykumą“ (Kunigų 16, 6–10).
„Tada jis [Aaronas] papjaus žmonių aukos už nuodėmę ožį, nusineš jo kraujo už uždangos ir darys su jo krauju, kaip darė su jaučio krauju, šlakstydamas malonės sostą ir priešais malonės sostą. Taip jis atliks permaldavimą už Šventyklą, už izraelitų apeiginį nešvarumą ir už jų nusikaltimus bei visas nuodėmes. Tą pat padarys ir už Susitikimo Palapinę, stovinčią tarp jų, viduryje jų nešvarumų. Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo Palapinėje, kai jis įeina atlikti permaldavimo Šventykloje už save, savo namus ir visą Izraelio bendriją. Tada jis nueis prie aukuro, esančio Viešpaties akivaizdoje, ir atliks permaldavimą. Paėmęs truputį jaučio kraujo ir ožio kraujo, pateps visus aukuro ragus. Savo pirštu patepdamas krauju septynis kartus, apvalys jį nuo visų izraelitų apeiginių nešvarumų ir pašventins“ (Kunigų 16, 15–19).
„Kai bus atlikęs permaldavimą už Šventyklą, Susitikimo Palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus“ (Kunigų 16, 20–22).
Taigi trumpai būtų galima pasakyti taip. Permaldavimo diena simbolizavo paskutinį Dievo teismą. Tik tada galutinai išaiškės, kas tarnavo Dievui ištikimai, o kas tam buvo abejingas. „Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir Jam netarnaujančiojo“ (Malachijo 3, 18).
Kadangi vyriausiasis kunigas taip pat buvo nuodėmingas žmogus, tai pirmiausia jis pats turėjo apsivalyti nuo savo nuodėmių. Tik tada jis galėjo atlikti apvalymo apeigas už visą tautą. Visus metus atgailaujančių nusidėjėlių nuodėmės būdavo atleidžiamos, jiems atgailaujant ir paaukojant nurodytas aukas. Tačiau nuodėmės dar nebūdavo galutinai sunaikinamos. Jos likdavo Šventykloje. Ištisus metus jos buvo „kaupiamos“ šventų švenčiausioje dalyje.
Tada buvo atvedami du ožiai. Iki burtų metimo jie niekuo nesiskyrė. Burtų metimu tik simboliškai jie įgydavo savo reikšmę – vienas turėjo simbolizuoti tikrąją Dievo Auką – Dievo „Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“, o kitas – šėtoną – visų nuodėmių ir nedorybių kaltininką.
Kristų simbolizuojantis ožys būdavo papjaunamas ir jo krauju patepami Sandoros Skrynią dengiančio Malonės Sosto kampuose esantys ragai. Tuo veiksmu buvo pavaizduojama, kad visos per metus ten susikaupusios nuodėmės paimamos ir išnešamos iš Šventyklos. Šventykla apvalyta. Tačiau tos nuodėmės vyriausiojo kunigo rankų uždėjimu antrajam ožiui ant galvos simboliškai būdavo perkeliamos ant jo – šėtono įvaizdžio. Dabar šitas ožys turi pavaizduoti šėtono galutinį likimą. Kai rankų uždėjimu jis parodomas kaip visų padarytų nuodėmių kaltininkas, ožys išvedamas į dykumą, kad ten žūtų. Šiuo veiksmu parodoma, kad paskutinio teismo metu šėtonas bus pripažintas kaltas už visas žmonių padarytas nuodėmes ir žus už savo paties kaltę.
Tik po šių apeigų nusidėjėlis būdavo visiškai apvalytas nuo savo nuodėmių: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“ (Kunigų 16, 30).
Naujojo Testamento tikrovė
Dabar metas Senojo Testamento laikų šešėlines apeigas sugretinti su Naujojo Testamento Kristaus tarnyste.
Jonas Krikštytojas, rodydamas į Kristų, pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1, 29). Jėzus yra vienintelė Auka už visos žmonijos nuodėmes. „Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“ (Hebrajams 9, 26–28). Žemiškosios šventyklos apvalymas galiojo tik atgailaujantiems Dievo žmonėms ir simbolizavo Kristaus aukos galiojimą tik Jį įtikėjusiems, atsivertusiems žmonėms: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jono 1, 12). „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hebrajams 7, 25). Žmonės, nenorėję savo nuodėmes atgailoje atiduoti Kristui, teismo dieną turės patys atsakyti už savo elgesį.
Jėzus Kristus taip pat yra ir vienintelis tikrasis Vyriausiasis Kunigas, Savo žmonių Užtarėjas. „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet Savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo Save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui. Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria Jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą“ (Hebrajams 9, 11–15). (Taip pat žr. Hebrajams 8, 1–6.)
„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“ (1Timotiejui 2, 5–6). „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jono 2, 1–2).
Kadangi Kristus nepadarė nė vienos nuodėmės, todėl Jam nereikėjo, kaip kunigams iš žmonių, aukoti auką už Savo nuodėmes. Jėzus pasiaukojo už mūsų nuodėmes. „Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats Save“ (Hebrajams 7, 26–27).
Kaip skaitėme, Naujojo Testamento tikintiesiems nebereikia už savo nuodėmes aukoti nekaltų gyvulių. Kristus yra vienintelė ir tobuliausia Auka. Taip pat nereikia ir nuodėmingo žmogaus tarpininkavimo – Jėzus Kristus yra amžinas, šventas ir tobuliausias Vyriausiasis Kunigas. Tad kaip turi vykti Naujojo Testamento Kristaus įsteigtos Bažnyčios suderinimas?
Nors Senajame Testamente išgelbėjimą simbolizavo daugybė vaizdinių, kurių Naujojo Testamento Bažnyčioje nebėra, vis dėlto, norint pavaizduoti Bažnyčios esmę ir atsakomybę, galime sutikti simbolinių apibūdinimų. Kartais Bažnyčia vaizduojama kaip Kristaus nuotaka, kartais kaip žmona. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją Save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per Žodį“. „Tai didelis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“ (Efeziečiams 5, 25–26. 32). „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi“ (Apreiškimo 19, 7).
Kitas palyginimas – Bažnyčia – kūnas, Kristus – to kūno Galva. „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – Jo nariai“ (1 Korintiečiams 12, 27). „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, – Kristuje“ (Efeziečiams 4, 15). „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kolosiečiams 1, 18).
Tokiais suprantamais pavyzdžiais pavaizduodamas ryšį tarp Bažnyčios ir Kristaus, Raštas rodo, kokie turi būti jų tarpusavio santykiai ir atsakomybė. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“ (1Korintiečiams 6, 19–20). Kaip galima kūnu šlovinti Dievą? Kitoje vietoje Paulius sako: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Korintiečiams 10, 31). Kitaip tariant, tikinčiojo gyvenime neturi būti nieko tokio, kas žemintų ar skaudintų Dievą. Mūsų valgiai ir gėrimai, mūsų gyvenimo būdas ir santykiai, – viskas turi atitikti Dievo valią.
Apibūdindamas Dievo vaikų savybes, Dievas davė trumpą, bet konkretų savybių sąrašą: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apreiškimo 14, 12)
Rašte taip pat pasakyta, kad Kristus Bažnyčią įsteigė dėl dviejų esminių paskirčių: kad kiekvienas tikintysis asmeniškai pasiruoštų gyventi Dievo karalystėje ir kad Evangelija būtų skelbiama aplinkiniams žmonėms. Palikdamas Savo įkurtą Bažnyčią, Jėzus nurodė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28, 18–20). Evangelistas Morkus užrašė tokį Jėzaus nurodymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Morkaus 16, 15–16). Atsisveikindamas su Savo mokiniais, Jėzus pasakė, kad be Dievo pagalbos Bažnyčia negalės įgyvendinti Dievo tikslų. „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1, 8).
Du tūkstantmečius besitęsiančioje Bažnyčios istorijoje galima pastebėti teigiamų ir neigiamų dalykų. Pasaulyje yra daugybė besivadinančių krikščionimis žmonių, daugybė pretenduojančių į amžiną gyvenimą Kristaus karalystėje. Kaip senovėje Permaldavimo dienos apeigos galutinai išspręsdavo kiekvieno žmogaus dvasinę būseną, taip ir Naujojo Testamento tikintieji laukia tos dienos, kada amžiams išaiškės tikrovė. Galutinė pergalė ar pralaimėjimas išaiškės tik tada, kai Jėzus sugrįš į žemę įvykdyti paskutinio lemtingo sprendimo. Tai bus galutinis ir neapskundžiamas teisingojo Dievo teismo sprendimas. Nuodėmės sukeltos problemos amžiams bus išspręstos, blogis, šėtonas ir blogį mėgstantys žmonės amžiams panaikinti.
Artimiausiose temose apžvelgsime paskutinio teismo vaizdą, laiką ir jo simbolinį pavaizdavimą šešėlinėse apeigose. O šią temą noriu užbaigti simbolinio Kristaus amžino susijungimo su Bažnyčia– Jo atpirktaisiais žmonėmis – aprašymu. Tai vaizduojama iškilmingomis Kristaus, kaip Avinėlio, ir Bažnyčios, kaip nuotakos, jungtuvėmis. „Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: ’Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Ir sako man [angelas]: ‘Rašyk: Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’“ (Apreiškimo 19, 6–9).
