2 diena. Nepakanka vien skaityti Bibliją: Dievo Žodį reikia įgyvendinti kasdienybėje

← 1 diena · Visi skaitiniai · 3 diena →

Lapkričio 8 d., sekmadienis · Autorius Shawn Boonstra

Niekas taip neatskleidžia Dievo tiesos galios, kaip žmogaus gyvenimas pagal ją pasaulyje, kuris yra nusigręžęs nuo Dievo.

„Branginu širdyje Tavo Žodį, kad Tau nenusidėčiau. Būk pašlovintas, Viešpatie! Išmokyk mane savo įstatų.“ (Ps 119, 11 – 12)

Pasitikėjimas, kurį formuoja Dievo Žodis

Yra sena istorija apie du keliautojus, kuriems prireikė nakvynės. Eidami per mišką jie pastebėjo seną medžiotojo trobelę, iš kurios kamino rūko dūmai. Jie pasibeldė į duris ir paklausė, ar galėtų pernakvoti. Senolis juos šiltai priėmė ir užleido vienintelį savo miegamąjį. Tačiau vyrai miegojo neramiai, nes su savimi vežėsi didelę pinigų sumą. Norėdami ją apsaugoti, jie budėjo pakaitomis: vienas miegojo, o kitas saugojo pinigus. Anksti rytą budėjęs vyras pastebėjo šviesą po durimis. Tyliai pravėręs jas, jis pamatė medžiotoją, sėdintį prie stalo ir atidžiai studijuojantį Bibliją. Kai senolis užvertė Bibliją ir nulenkė galvą maldai, vyras uždarė duris ir pažadino savo bendrakeleivį. „Manau, dabar galime abu miegoti, – tarė jis, – Šiuo žmogumi galima pasitikėti“.

Kyla klausimas: jeigu jis būtų pravėręs duris ir pamatęs medžiotoją skaitantį Čarlzo Darvino knygą „Rūšių kilmė“, ar būtų pajutęs tokį pat pasitikėjimą?

Štai dar viena istorija. Vyras vėlai vakare eina namo ir išgirsta už nugaros daugybės žingsnių garsą. Neramiai atsigręžęs jis pamato grupę jaunų vyrų, einančių paskui jį. Širdis ima plakti greičiau. Bijodamas, kad bus apiplėštas ar dar blogiau, jis paspartina žingsnį. Tačiau grupė lengvai jį pasiveja. Tada jis pastebi, kad dauguma jų rankose nešasi Biblijas. Tai ne plėšikai – tai jaunimo grupė, grįžtanti namo po sabatos vakaro Biblijos studijų. Vyras tyliai atsidūsta iš palengvėjimo.

Dievo Žodžio formuojamas pasitikėjimas

Kas yra tokio ypatingo rimtuose Biblijos tyrinėtojuose, kad mes linkę jais labiau pasitikėti? Atsiribokime nuo šiuolaikinio polinkio pašiepti tikinčiuosius ir gerai pagalvokime. Net ir tie, kurie kartais iš jų tyčiojasi, dažniausiai intuityviai supranta, kad žmogus, pasiryžęs gyventi pagal Šventąjį Raštą, greičiausiai bus moraliai patikimas. Juk Danielius patyrė daug sunkumų gyvendamas Babilono kultūros apsuptyje, tačiau Danieliaus knygos antro skyriaus antrojoje dalyje matome, kad karalius instinktyviai juo pasitikėjo, kai šis paprašė daugiau laiko.

Vis dėlto paradoksalu, kad daugelis žmonių nemėgsta Biblijos dėl tos pačios priežasties, dėl kurios linkę pasitikėti tais, kurie gyvena pagal ją. Jie supranta, kad Biblija žmogui kelia aukštus moralinius reikalavimus. Ji aiškiai parodo, kad žmogus yra atsakingas Aukščiausiajam Kūrėjui. Kai žmogus savo noru prisiima atsakomybę prieš Dievą, mums visai malonu turėti jį kaimynu. Tačiau kai suvokiame, kad Dievas tokio pat moralinio standarto tikisi ir iš mūsų pačių, situacija dažnai pasikeičia.

Nuo skaitymo prie gyvenimo

Vien skaityti Bibliją nepakanka. Daugelis universitetų siūlo kursus, kuriuose Biblija nagrinėjama kaip literatūros kūrinys. Dėstytojas gali būti netikintis žmogus – jis yra perskaitęs tekstą, tačiau jo nepakeistas. Jam Biblija tėra dar vienas puikios literatūros pavyzdys, greta Dostojevskio, Sun Dzi ar Šekspyro kūrinių. Jis nepriima Dievo Žodžio į širdį, nes laiko jį vien žmogaus kūriniu, o teiginius apie dievišką įkvėpimą vertina kaip neišsilavinusios ir prietaringos praeities palikimą. Daugelis studentų taip pat perskaitys šį tekstą jo neįsisavinę ir liks visiškai nepasikeitę.

Kuo tuomet tikinčiųjų patirtis skiriasi?

Krikščionys supranta, kad neužtenka vien skaityti Bibliją – reikia gyventi pagal ją. Daugelio dalykų gyvenime neįmanoma iš tikrųjų suprasti, kol pats jų neišbandai. Neišeidamas iš namų gali daug sužinoti apie šuolius parašiutu: išstudijuoti oro pasipriešinimo dėsnius, išmatuoti parašiuto kupolą, apskaičiuoti savo svorio įtaką. Matematiškai gali prieiti prie pagrįstos išvados, kad parašiutas apsaugotų tave nuo mirtino smūgio į žemę. Tačiau ar tai reiškia, kad iš tikrųjų supranti, ką reiškia šokti su parašiutu? Ne. Tam reikia pačiam tai patirti.

Panašiai yra ir su krikščioniškuoju tikėjimu. Vien skaitydamas neįžengsi į Dievo karalystę. Kad Biblija atliktų savo darbą, reikia turėti pakankamai tikėjimo gyventi pagal jos atskleidžiamus principus. Tik tada, kai pasitikėsi, jog Dievas žino, ką sako, patirsi, kokią nepaprastą galią keisti žmogaus gyvenimą turi Jo Žodis.

Apaštalas Petras rašė, kad esame „atgimę <…> gyvu ir pasiliekančiu Dievo Žodžiu“ (1 Pt 1, 23), tačiau jis neturėjo omenyje, kad žmogų išgelbsti vien tai, jog namuose turi Biblijos egzempliorių. Beveik neabejotinai tarp prikeltųjų antrajame prisikėlime bus žmonių, kurie turėjo Bibliją. Skirtumas tarp jų ir tų, kurie bus Šventajame Mieste, yra tas, kad išgelbėtieji yra tie, kurie „lydi Avinėlį, kur tik Jis eina“ (Apr 14, 4).

Pranašas Jeremijas Šventąjį Raštą palygino su maistu: „Gavęs Tavo žodžius, juos ryte prarijau; Tavo Žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę“ (Jer 15, 16). Panašią metaforą vartojo ir Jėzus: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).

Maistas patenka į organizmą ir maitina kiekvieną kūno ląstelę. Maistinės medžiagos pasiekia tas vietas, kur jų labiausiai reikia. Be tokio maisto žmogus mirtų. Taip ir Biblija turi tapti mūsų dalimi, kad pačios Dievo mintys pasiektų mūsų protą ir pamažu keistų tai, kas esame. O kaip ją priimti? Ne tik skaitant, bet ir gyvenant pagal ją.

Siaurasis kelias

Niekas taip neatskleidžia Dievo tiesos galios, kaip gyvenimas pagal ją pasaulyje, kuris priešinasi Dievui. Dievo sumanymas žmogaus gyvenimui smarkiai prieštarauja mūsų nuodėmingiems polinkiams, o puolusi žmogaus prigimtis mėgsta eiti mažiausio pasipriešinimo keliu. Kaip mokė Jėzus, tai yra platusis kelias.

Mūsų nuodėminga prigimtis jį renkasi todėl, kad jis atrodo lengvas. Tačiau pabaigoje jis nebebus toks lengvas, kai žmonės supras, kad už šį kelią tenka mokėti, o jo kaina yra didesnė, negu gali sumokėti bet kuris nusidėjėlis.

Visai kitaip yra tiems, kurie tikėjimu pasirenka gyventi pagal Dievo Žodžio principus. Nors šis kelias siauras, jo kaina jau sumokėta Dievo, kuris atėjo gyventi tarp mūsų žmogaus kūne.

Kartą Jėzus meldėsi: „Aš neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo Žodis yra tiesa“ (Jn 17, 15–17). Pats velnias žino, ką sako Šventasis Raštas, ir netgi žino, kad tai tiesa. Jeigu taip nebūtų, Jėzus negalėtų jo vadinti melagiu – velnias būtų tiesiog suklaidintas. Tačiau taip nėra. Jis sąmoningai iškraipo tiesą ir visai neprieštarauja tam, kad žmonės skaitytų Bibliją, jei tik negyvena pagal ją. Jis žino, kad tuomet Šventoji Dvasia įrašytų į jų protą patį Dievo charakterį – Jo vardą, ir jie stovėtų ant Siono kalno kartu su Avinėliu (Apr 14, 1).

← 1 diena · 3 diena →