3 diena. Žinia, kurios pasauliui vis dar reikia: mūsų misija nepasikeitė

← 2 diena · Visi skaitiniai · 4 diena →

Lapkričio 9 d., pirmadienis · Autorius Shawn Boonstra

Įspūdingos Apreiškimo 14 skyriaus tiesos nepraranda savo reikšmės, kad ir kaip toli pasaulis, regis, būtų nutolęs nuo Dievo idealo.

„Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: „Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!“ Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“. Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 6–12)

„Štai apie tai ir turėtumėte pamokslauti!“ – Taip man pasakė vienas žmogus, kurį viena organizacija buvo pasiuntusi įvertinti Septintosios dienos adventistų evangelizacinius susirinkimus. Tą vakarą kalbėjau apie tai, kaip populiarioji kultūra gali paveikti žmogaus moralines nuostatas ir kaip nuolatinė neigiama įtaka silpnina mūsų gebėjimą atsispirti pagundoms.

Kurį laiką tylėjau. Dažnai, jei neskubi atsakyti, žmonės patys pasako daugiau, nei iš pradžių ketino. „Pamirškite visa kita, – tęsė jis, – suprantu, kad adventistams sabata yra svarbi. Bet jei daugiau kalbėtumėte tokiomis temomis kaip ši, jūsų tarnystė tiesiog suklestėtų“.

Žinia, kurios negalima pakeisti

Tą akimirką prisiminiau Dudley M. Canrightą. Kadaise jis pareiškė, kad jei ne išskirtinė ir nelengva adventistų žinia, jis būtų tapęs puikiu pamokslininku. Tačiau jis visiškai nesuprato esmės. Adventistų pamokslininko puikumą lemia ne iškalba, bet biblinė žinia. Žinia, galinti paliesti nusidėjėlių širdis taip, kaip jokia kita. Ji tokia paveiki todėl, kad tvirtai remiasi į patį Kristų.

Kadangi tas žmogus nebuvo adventistas, buvo nesunku suprasti, kodėl jis dar nevertino trijų angelų žinios. Jis nebuvo girdėjęs viso jos turinio. Jo nuomonę buvo suformavę draugų pasakojimai ir tai, ką buvo perskaitęs internete. Natūralu, kad jam labiau patiko tai, kas atitiko jo paties įsitikinimus.

Deja, taip mano ne tik tie, kurie nėra adventistai. Kartais net ilgamečiai, nuoširdūs Bažnyčios nariai sako, kad mūsų žinia esą tėra XIX amžiaus reliktas ir kad atėjo metas tapti panašesniems į kitas krikščioniškas bažnyčias. Dažnai paaiškėja, kad toks požiūris kyla iš to, kaip jie vaikystėje buvo mokomi tikėjimo. Jei jų mokytojai buvo griežti ir linkę smerkti, jie galėjo taip ir nepažinti Kristų išaukštinančio, atperkančio šių tiesų grožio. O kartais šių tiesų jie paprasčiausiai niekada nebuvo tinkamai išmokyti.

Tuo tarpu žmonės, neseniai prisijungę prie šio sąjūdžio, neretai sako, kad trijų angelų žinia jiems atskleidė aiškiausią ir galingiausią Kristaus paveikslą, kokį tik buvo regėję. O tie, kurie darbuojasi laimėdami sielas Kristui, gali paliudyti, kokia galinga ši žinia, kuri parveda paklydusius žmones namo.

Stebėkite evangelizacinio susirinkimo klausytojus. Įsižiūrėkite į jų veidus. Kiekvieną vakarą evangelistas pateikia vis kitą biblinės tiesos temą – tarsi kitokį masalą žmonių žvejui. Ir kiekvieną vakarą pamatysite, kaip vis kitus žmones ta tiesa paliečia.

Skirtingi mūsų tikėjimo aspektai paliečia skirtingus žmones. Vienus Kristui atveda sabatos tiesa. Kitus įtikina mokymas apie mirusiųjų būseną. Dar kitus – sveikatos žinia. Atrodo, tarsi Dievas būtų davęs mums dvidešimt aštuonis skirtingus įrankius žmonėms laimėti. Kai visos 28 pagrindinės tikėjimo tiesos ištikimai pristatomos, Evangelijos tinklas ima pildytis.

Kai kurie mano, kad ši žinia šiandien nebe tokia veiksminga, kad postmoderniam žmogui ji prarado aktualumą. Tačiau patyrę evangelistai liudija priešingai. Pastaraisiais metais jie mato, kad jos poveikis tik stiprėja. Susirinkimuose ne tik netrūksta žmonių – klausytojai tampa vis atviresni. Pasitaiko net tokių atvejų, kai žmonės, dar nesibaigus pamokslui, spontaniškai pakyla iš savo vietų ir atsiliepia į kvietimą sekti Kristumi – likus daugiau nei dvidešimčiai minučių iki pristatymo pabaigos.

Tai padaro ne žmogaus iškalba. Net ir visai paprastas pamokslininkas, jei tik ištikimai skelbia Dievo Žodį, gali matyti panašių vaisių kaip ir talentingiausias kalbėtojas. Nes žmonių širdims kalba ne žmogus – per savo Žodį į jas prabyla pati Dievo Dvasia.

Ištikimi mums pavestai užduočiai

Dievas nesuklydo patikėdamas mums šią misiją. Sunku net įsivaizduoti, kad danguje būtų sušauktas skubus pasitarimas, nes paaiškėjo, jog Septintosios dienos adventistų bažnyčiai buvo patikėta netinkama žinia. „Kas nors atneškite rašiklį, – sako Gabrielius, – reikia viską perrašyti iš naujo. Mes juk nenumatėme postmoderniojo pasaulio, todėl turime prisitaikyti!“

Vien pagalvojus apie tai darosi aišku, kokia absurdiška tokia mintis. Instinktyviai suprantame, kad taip nėra. Jei pranašystės buvo teisingos šimtus ir net tūkstančius metų, vadinasi, neklysta ir Apreiškimo 14 skyrius. Neklysta ir Apreiškimo 18 skyrius, kuriame pažadėta, kad netrukus visą pasaulį nušvies Kristaus šlovė.

Ši bažnyčia nėra pasmerkta tyliai išnykti. Ji artėja prie didingo kulminacinio momento. Mus nustebins žmonių gausa, ateisianti į bažnyčią. Elena Vait rašo: „Tūkstančiai vienuoliktą valandą pamatys ir priims tiesą. […] Atsivertimai į tiesą vyks tokiu greičiu, kad nustebins pačią Bažnyčią, ir bus pašlovintas vien Dievo vardas.“ (Ellen G. White, Selected Messages (Washington, D.C.: Review and Herald Pub. Assn., 1958, 1980), book 2, p. 16.)

Nuostabios Apreiškimo 14 skyriaus tiesos nepraranda savo reikšmės, kad ir kaip toli pasaulis, regis, būtų nutolęs nuo Dievo idealo. Priešingai – jų reikšmė tik didėja. Žmonės mato, kaip griūva žmogiškos sistemos, ir vis labiau nusivilia pasaulio karalystėmis, kuriomis pasitikėjo. Nusivylimas šiandien pasiekė neregėtą mastą. Tiesa, daugelis jau nebetiki, kad apskritai egzistuoja objektyvi tiesa. Tačiau būtų klaida manyti, jog jie tuo patenkinti. „Be to, Jis įdiegė amžinybę į jų širdį“. Žmogaus širdyje Dievas įdėjo amžinybės ilgesį (žr. Mok 3, 11), todėl, šiam puolusiam pasauliui vis labiau grimztant į suirimą, trauka Kristui tik stiprės.

Tačiau net jei būtų kitaip, mūsų pareiga vis tiek liktų ta pati – skelbti Evangeliją. Nojus skelbė Dievo žinią šimtą dvidešimt metų, neturėdamas pažado, kad sulauks gausių rezultatų. Visi suprantame, jog jis būtų nusidėjęs, jei būtų atsisakęs tai daryti.

Vis dėlto yra vienas svarbus skirtumas. Nors mūsų pasaulio moralinė būklė vis labiau primena Nojaus dienas, Nojui iš anksto buvo pasakyta, kad į laivą įžengs tik aštuoni žmonės. O mums parodyta nesuskaičiuojama minia atpirktųjų – Dievo pažado Abraomui išsipildymas.

← 2 diena · 4 diena →