4 diena. Mokymas, kuris turi veidą: mūsų tikėjimo tiesos kalba apie Asmenį

← 3 diena · Visi skaitiniai · 5 diena →

Lapkričio 10 d., antradienis · Autorius Shawn Boonstra

Biblija yra žmogaus kūno naudojimo vadovas, kurį mums davė dieviškasis Kūrėjas. Ji atskleidžia kelią, vedantį arčiau pirminio Dievo sumanymo žmogui.

„Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane” (Jn 5, 39)

Polikarpas, krikščionims gerai žinomas kaip nepaprastai drąsus II amžiaus kankinys, mėgo pasakoti istoriją apie apaštalą Joną. Šį pasakojimą užrašė ankstyvosios Bažnyčios tėvas Ireniejus. Nors nežinia, ar istorija tikra, ji tapo plačiai žinoma.

Apie Polikarpą Ireniejus rašė: „Yra žmonių, kurie iš jo girdėjo, kad Viešpaties mokinys Jonas, atėjęs maudytis į Efezo pirtį ir pamatęs ten Cerintą, tuoj pat išbėgo nė nesimaudęs, sakydamas: „Bėkime iš čia, kad tik pirtis nesugriūtų, nes joje yra Cerintas – tiesos priešas.“ (Irenaeus of Lyons, Against Heresies (Rome: Aeterna Press, 2016), book 3, chap. 3, p. 182.)

Kodėl Jonas bėgo

Jeigu ši istorija iš tikrųjų įvyko (o gal ji tėra legenda), kodėl Jonas pavadino Cerintą „tiesos priešu“?

Cerintas buvo vienas žinomiausių ankstyvosios Bažnyčios klaidamokslių. Jis mokė, kad Jėzus buvęs tik paprastas žmogus, neigė nekaltos mergelės gimdymą ir tvirtino, jog pasaulį sukūrė žemesnė dievybė. Labiausiai jis pagarsėjo mokymu, kad Jėzus Mesiju tapo tik savo krikšto metu, o prieš nukryžiavimą dieviškoji galia Jį paliko, todėl ant kryžiaus mirė tik paprastas žmogus.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais panašūs mokymai vis labiau plito. Jie visiškai prieštaravo tam, ko apaštalai mokė skelbdami Evangeliją visoje Romos imperijoje.

Nors Jonas savo Evangelijos nerašė kaip polemikos prieš klaidamokslius, pirmieji jos žodžiai aiškiai paneigia tokias klaidas. Tai vieni gražiausių žodžių visoje Biblijoje . Jonas tvirtina, kad visa kūrinija atsirado per patį Kristų: „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.“ (Jn 1, 3)

Jonas Jėzų pavadina Logos – t.y. Žodžiu, graikų filosofams šis terminas buvo gerai pažįstamas. Tiesa, jie jį suprato kiek kitaip nei Jonas. Graikų mąstyme logos buvo amžinas, nekintantis principas, palaikantis visatos tvarką – pastovi jėga nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

Tačiau Jonas kalba visai apie ką kita. Remdamasis Šventuoju Raštu jis atskleidžia Kristų. Graikui, pirmą kartą skaitančiam Evangeliją, tai turėjo skambėti pribloškiančiai: Tas, kuris sukūrė visatą, palaiko ją savo galia ir suteikė mums gyvybę, pats atėjo į šį pasaulį kaip tikras žmogus iš kūno ir kraujo. Žodis tapo kūnu. Graikų mąstysenai tai buvo revoliucinė žinia.

Kaip teisingai skaityti Bibliją

Jėzus yra galutinė tikrovė, slypinti už visko, ką suvokiame savo pojūčiais. Graikų filosofai, patys to nesuprasdami, ieškojo Kristaus. Jo ieškojo ir Dievo Sandoros tauta.

Šventosios Dvasios įkvėptas Jonas užrašė Jėzaus žodžius: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane“ (Jn 5, 39) Įvairių krikščioniškų tradicijų teologai šimtmečius diskutavo, kaip teisingai aiškinti Šventąjį Raštą. Tačiau šiuose Jėzaus žodžiuose slypi svarbiausias aiškinimo raktas.

Jeigu skaitydamas Bibliją joje nematai Kristaus, vadinasi, skaitai ją neteisingai.

Jeigu Jėzus nėra visko pradžia ir centras, vadinasi, kažką supratai klaidingai.

Jeigu mūsų pagrindines tikėjimo tiesas bandome aiškinti atsiedami jas nuo Kristaus Asmens ir Jo charakterio, neišvengiamai suklysime.

Ir jeigu, kaip anuometiniai klaidamoksliai, sumenkiname Kristų, niekada nesuprasime tikrosios Biblijos žinios.

Sabata juk nėra vien taisyklė. Ji yra kvietimas ilsėtis Kristaus Artume.

Krikštas nėra vien apeiga. Tai kvietimas nukryžiuoti senąjį žmogų ir pradėti naują gyvenimą, visiškai pasišvenčiant Tam, kuris sukūrė visatą ir iki šiol ją palaiko.

Sveikos gyvensenos principai nebuvo duoti vien tam, kad gyventume ilgiau. Biblija yra žmogaus gyvenimo vadovas, kurį mums davė dieviškasis Kūrėjas. Ji parodo kelią, vedantį arčiau pirminio Dievo sumanymo žmogui.

Rašydamas Kolosų bendruomenei, esančiai netoli Jono gimtojo Efezo, apaštalas Paulius glaustai nusakė tikrosios doktrinos esmę. Kalbėdamas apie Evangelijoje apreikštą paslaptį, jis rašė: „Jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – garbės viltis. Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje.“ (Kol 1, 27–28)

Mūsų tikėjimo esmė

Visa tai mums padeda geriau suprasti kai ką svarbaus apie mūsų misiją pasaulyje, gyvenant Karalystės išvakarėse. Mūsų pranašiška bažnyčia negimė vien tik komitetų posėdžiuose, nors komitetai tikrai vyko ir žmonės kartu tyrinėdami Bibliją ieškojo tiesos. Bažnyčios pradžia yra pats Kristus – Tas, nuo kurio priklauso visas mūsų egzistavimas.

Atkreipkite dėmesį, kaip Šventasis Raštas apibūdina mūsų misiją ir kokiame kontekste ją pateikia: „Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su Juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių Jo ir Jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose.“ (Apr 14, 1) Be Avinėlio nebūtų Septintosios dienos adventistų bažnyčios. Be Avinėlio nebūtų ir mūsų žinios. Jis yra jos centras. Jeigu skelbiame savo tikėjimo tiesas atsiedami jas nuo Jėzaus, mes jas iškreipiame.

Bene svarbiausias klausimas, kurį turėtume sau užduoti tyrinėdami kiekvieną mūsų tikėjimo tiesą, yra toks: „Ką ši tiesa man atskleidžia apie Jėzų? Ką ji pasako apie Jo charakterį?“ Ir kai šiomis tiesomis dalijamės su kitais, toks Kristų išaukštinantis supratimas turi būti pačioje mūsų liudijimo širdyje.

Jeigu sabata tėra savavališka taisyklė, ji netenka savo prasmės. Tačiau jeigu sabata yra Sandoros su Kūrėju ženklas, kvietimas artėti prie To, kuris mus sukūrė ir perkeičia pagal savo paveikslą, jeigu ji kalba apie sabatos Viešpatį ir Jo meilę mums, tuomet atsiskleidžia tikroji jos galia, kurią žmogaus širdyje veikia Šventoji Dvasia. Sabata pirmiausia nėra apie dvidešimt keturias valandas. Ji yra apie Asmenį. Jeigu mūsų mokymas to neatskleidžia, vadinasi, mes ir vėl prašovėme pro esmę. Galima visą gyvenimą labai tiksliai ir rituališkai laikytis sabatos, bet taip ir nepažinti Dievo, kuris ją dovanojo. Be Kristaus sabata tėra laisvadienis. Su Kristumi ji tampa diena, pripildančia sielą. Ji primena, iš kur atėjome, kas esame ir kur keliaujame. Ji galingai liudija, kad Jėzus yra visos mūsų būties prasmė.

Ar Jonas iš tiesų pabėgo iš pirties dėl ten buvusio Cerinto? Galbūt. O gal tai tik pasakojimas. Tačiau vieną tikrai žinome: Šventoji Dvasia pasirūpino, kad Jono evangelijoje Kristus būtų aiškiai parodytas kaip visko centras. Perskaičius ją nebelieka pagrindo manyti kitaip.

← 3 diena · 5 diena →