5 diena. Tikroji Šventosios Dvasios paskirtis – ir kuo Šventoji Dvasia neužsiima

← 4 diena · Visi skaitiniai · 6 diena →

Lapkričio 11 d., trečiadienis · Autorius Shawn Boonstra

Jėzus yra visos misijos centras, o Šventoji Dvasia šiame pasaulyje vykdo Jo, o ne mūsų tikslus.

„Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs.“ (Jn 16, 13–14)

Kai tik tapau adventistu, viena mano draugė pakvietė mane į charizmatinio atgimimo susirinkimus, vykusius kitoje miesto pusėje, išnuomotoje salėje. Pamaniau, kad jei noriu su ja kalbėtis apie savo tikėjimą, turėčiau bent jau nuoširdžiai išklausyti ir jos požiūrį.

Žvelgdamas atgal dabar suprantu, kad eiti į tuos susirinkimus nebuvo pati geriausia mintis. Pamokslininkas pasakė tai, kas mane nustebino: „Štai čia rasite Šventąją Dvasią“ – pareiškė jis, rodydamas į salę, kurioje buvome susirinkę. Tai buvo pirmasis ženklas, kad kažkas negerai. Šventasis Raštas niekur nemoko, jog Dievo Dvasią galima rasti tik konkretaus pamokslininko susirinkimuose. Ji pasiekiama kiekvienam žmogui, kad ir kur jis būtų. Pamokslininkas tęsė: „Po dviejų ar trijų dienų Šventosios Dvasios palaiminimas išblės, todėl turėsite sugrįžti ir jo gauti iš naujo.“ Tai buvo dar viena rimta biblinė problema. Dievas nė vieno žmogaus nepaskyrė vieninteliu savo palaiminimų dalytoju.

Žinoma, Šventoji Dvasia veikia tikinčiųjų susirinkimuose. Tai aiškiai matome Sekminių dieną, aprašytą Apaštalų darbų antrojo skyriaus pasakojime. Dievas laimina Jo Žodį skelbiančius žmones savo Dvasios Artumu. Tačiau šis pamokslininkas nebuvo Petras, o tie susirinkimai tikrai nebuvo Sekminių diena. Galiausiai nuskambėjo žodžiai, privertę mane atsistoti ir išeiti: „Norėdami priimti Šventąją Dvasią, turite visiškai ištuštinti savo protą ir leisti viskam tiesiog įvykti.“

Vos jam tai pasakius, žmonės aplink mane ėmė kristi ant grindų ir nevaldomai juoktis. Netikėtai atsidūriau judėjime, kurį kai kas vadino „Toronto palaiminimu“. Šis visame pasaulyje išplitęs judėjimas prie įprastų charizmatinio judėjimo reiškinių, tokių kaip kalbėjimas kalbomis, pridėjo vadinamąjį „šventą juoką“. Vėliau viskas tapo dar keisčiau. Kai kurie žmonės, neva vedami Dvasios, lojo tarsi šunys ar keturiomis ropodami mėgdžiojo gyvūnus. Net sklido pasakojimų, kad kai kurie į susirinkimus ateidavo su sauskelnėmis, jog galėtų elgtis kaip kūdikiai, taip neva parodydami, ką reiškia „gimti iš naujo“. Visa tai neturi jokio pagrindo Šventajame Rašte.

Ką iš tikrųjų daro Šventoji Dvasia

Troškimas patirti, kad Dievas žmogų pažįsta ir myli, kartais paskatina ieškoti klaidingų įrodymų. Kaikurie ima manyti, jog tariami stebuklai jų susirinkimuose yra išgelbėjimo ženklas. Kai kam net sakoma, kad jie dar nėra tikri krikščionys, kol nepradeda kalbėti paslaptinga „dangiška kalba“. Tačiau tam nėra jokio biblinio pagrindo. Visais Naujojo Testamento atvejais kalbėjimas kalbomis reiškė tikras žmonių kalbas, o ne nesuprantamus garsus.

Dar svarbiau tai, kad toks supratimas visiškai iškreipia Šventosios Dvasios misiją. Ji neateina tam, kad savo buvimą patvirtintų įspūdingais reiškiniais. Jos darbas – vesti žmones prie Kristaus kryžiaus. Jėzus savo mokiniams sakė: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo. Dėl nuodėmės, kadangi netiki Manimi. Dėl teisumo, kadangi Aš pas Tėvą einu, o jūs Manęs daugiau neberegėsite. Dėl teismo, kadangi šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas. Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs.“ (Jn 16, 8–14)

Šventoji Dvasia yra Kristaus Artumas šiame pasaulyje po Jo sugrįžimo į dangiškąją šventyklą. Jos misija yra Kristaus misija – „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ (Lk 19, 10)

Prieš pakildamas į dangų Jėzus pasakė mokiniams, kad jie Evangelija pasieks visą pasaulį. „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.“ (Apd 1, 8) Tai prasidės tada, kai Šventoji Dvasia suteiks jiems galią. Kitaip tariant, Šventoji Dvasia buvo duota Bažnyčiai tam, kad įgalintų ją vykdyti misiją. Sekminių dieną minia stebėjosi girdėdama Petrą kalbant įvairiomis kalbomis. Paaiškindamas tai, kas vyksta, Petras pasakė: „Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir Ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.“ (Apd 2, 33)

Kartais sakome, kad per Sekmines Šventoji Dvasia buvo duota mokiniams. Tačiau Petras pabrėžia kiek kitą mintį. Pirmiausia Šventąją Dvasią iš Tėvo gavo išaukštintasis Kristus. O tada Jis išliejo Ją savo Bažnyčiai. Jėzus yra visos misijos centras, o Šventoji Dvasia šiame pasaulyje vykdo Jo, o ne mūsų tikslus.

Galia pavestai užduočiai

Dar šimtmečiais prieš Sekmines psalmininkas pranašiškai aprašė tai, kas tą dieną įvyks, kai Petras atves tūkstančius žmonių pas Kristų: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis ant barzdos, Aarono barzdos, kol nuteka ant jo apdaro apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą – amžinąjį gyvenimą.“ (Ps 133, 1–3)

Kada dar broliai buvo susirinkę vienybėje? Sekminių dieną, kai visi buvo „vieningos dvasios“ (Apd 2, 1). Kas buvo Aaronas? Vyriausiasis kunigas. Ką simbolizuoja aliejus? Šventąją Dvasią. Todėl neatsitiktinai Petras pabrėžė, kad Jėzus buvo „Dievo dešinės išaukštintas“. Daugelis Biblijos tyrinėtojų mano, jog žemiškosios Sekminės sutapo su diena, kai Kristus danguje pradėjo savo tarnystę kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas. Gavęs iš Tėvo pažadėtąją Šventąją Dvasią, Jis Ją išliejo savo Bažnyčiai, pradėdamas jos Dvasios vedamą misiją. Tai reiškia, kad visai mūsų tarnystei iš dangiškosios šventyklos vadovauja pats Kristus. Mes kontroliuojame labai nedaug. Šventoji Dvasia skatina mus sekti Kristumi ieškant pražuvusiųjų ir suteikia dovanas, reikalingas šiai misijai atlikti. Kristui nėra nieko, absoliučiai nieko svarbiau už pražuvusių žmonių išgelbėjimą. Jis pats pasakojo apie ganytoją, kuris paliko devyniasdešimt devynias avis, kad surastų tą vieną paklydusią. O kai ji buvo surasta, visas dangus džiaugėsi.

Visi dangaus ištekliai skirti pražuvusiems nusidėjėliams gelbėti, o ne mums linksminti. Šventoji Dvasia nebuvo duota tam, kad tikintieji pamaldų metu stengtųsi vieni kitus stebinti tariamai stebuklingomis galiomis. Ji nebuvo siųsta tam, kad televizijos evangelistai už finansinę auką žadėtų išgydymą. Ji nebuvo siųsta tam, kad žmonės nevaldomai kvatotų ar kalbėtų beprasmius garsus. Ji buvo duota tam, kad padėtų mums atlikti vienintelę užduotį, kurią Dievas mums patikėjo.

E. Vait primena: „„Ypatinga prasme Septintosios dienos adventistai yra pastatyti pasaulyje kaip sargai ir šviesos nešėjai. Jiems patikėtas paskutinis perspėjimas žūstančiam pasauliui. Juos apšviečia nuostabi Dievo Žodžio šviesa. Jiems patikėta iškilmingiausia užduotis – skelbti pirmojo, antrojo ir trečiojo angelų žinią. Nėra svarbesnio darbo už šį. Jie neturi leisti, kad kas nors kita nukreiptų jų dėmesį.“ (Ellen G. White, Testimonies for the Church (Mountain View, Calif.: Pacific Press Pub. Assn., 1948), vol. 9, p. 19.)

Nieko kito. Jeigu mūsų dėmesį užvaldo kas nors kita, vadinasi, nukrypome nuo svarbiausio. Jeigu prašome Šventosios Dvasios dėl kokio nors kito tikslo, prašome ne to, ką Dievas nori mums duoti. Mums patikėta užduotis yra milžiniška. Žmogiškai kalbant, ji neįmanoma. Dažnai mus apima baimė, kai Dievas patiki mums savo paskutinę žinią pasauliui – Trijų angelų žinią – ir siunčia ją skelbti visoms tautoms. Atrodo, kad tokios misijos neįmanoma įvykdyti. Tačiau nepamirškime, jog kartu su pavedimu Dievas davė ir aiškų galios pažadą: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.“ (Apd 1, 8)

Per visą istoriją kiekvieną Kristaus darbo proveržį lydėjo Šventosios Dvasios veikimas. Ji darbuojasi per savo Bažnyčią – įgalina mus ir suteikia jėgų, kad galėtume prisidėti prie to, kas Kristui svarbiausia. Koks yra tikrasis ženklas, kad Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje? Misija. Išgelbėtos sielos. Perkeisti gyvenimai. Bažnyčios nariai, augantys tikėjimu, nes savo akimis mato, kaip Dievas paima jų kuklias pastangas ir jas padaugina.

Įkvėptas patarimas sako: „Vienintelis būdas augti malone – nesavanaudiškai atlikti kiekvieną Kristaus mums pavestą darbą. Mes turime daryti viską, ką sugebame, kad padėtume tapti laimingiems tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos, ir prisidėtume prie jų laimės kūrimo.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 80)

Tai nėra vienas iš būdų augti. Tai vienintelis būdas. Todėl melskitės, kad išsipildytų pažadas apie paskutinį šlovingą Šventosios Dvasios išliejimą. Prašykite Dievą siųsti vėlyvąjį lietų. Juk tai Jo pažadas, kurį Jis kviečia mus tikėjimu priimti. Tačiau kartu būkite pasirengę dalytis Jėzumi su kitais. Nes būtent tam Šventoji Dvasia jus ir skatins – taip, kaip per ankstyvąjį lietų Ji įgalino Petrą ir ankstyvąją Bažnyčią.

← 4 diena · 6 diena →