6 diena. Ne pastoriaus darbas: Dievas nori panaudoti tave

← 5 diena · Visi skaitiniai · 7 diena →

Lapkričio 12 d., ketvirtadienis · Autorius Shawn Boonstra

Pastoriaus vaidmuo – padėti tau imtis užduoties, kurią Kristus pavedė mums visiems.

„Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.“ (Mt 5, 14–15)

„Pastoriau, manau, kad mano draugė galėtų susidomėti Evangelija, bet esu beveik tikra, kad šiandien ji yra bare, o ne čia, bažnyčioje.“ Mes kaip tik lipome iš bažnyčios rūsio, kuriame ką tik baigėsi bendri pietūs. Pusiaukelėje sustojau ant laiptų, kad ji galėtų eiti toliau.

– Tau reikia tuoj pat ten nueiti ir ištraukti ją iš tos vietos! – primygtinai pareikalavo ji.

– Man tikrai malonu, kad taip rūpiniesi savo drauge, – atsakiau. – Smagu turėti bendruomenėje žmogų, kuriam taip rūpi kiti. Bet leisk man tavęs kai ko paklausti: kaip manai, kas nutiktų, jei aš įeičiau į tą barą ir pabandyčiau su ja pasikalbėti?

– Manau, kad jeigu pastorius ten nueitų ir su ja pasikalbėtų, ji persigalvotų dėl alkoholio ir išeitų! – Tammy akimirkai nušvito, įsitikinusi savo atsakymu ir tikėdamasi, kad jis paskatins mane ten nueiti. Jos požiūrį buvo galima suprasti. Daugelis, regis, mano, kad dvasininkai turi ypatingų argumentų ir frazių, kurių išmoksta seminarijoje ir kuriomis gali akimirksniu laimėti ginčą ar sukelti žmoguje įsitikinimą. Tiesa, sielų laimėjimo darbe patyrę pastoriai dažnai turi daugiau patirties kalbėdamiesi su žmonėmis, abejojančiais dėl dvasinių įsitikinimų. Tačiau jie visiškai nepajėgūs padaryti žmogų dvasingą. Pasirodo, tai gali padaryti tik Šventoji Dvasia. Jeigu žmogus ignoruoja ar atmeta Dvasios raginimą, neįmanoma sugalvoti jokio racionalaus argumento, kuris viską pakeistų. Paulius primena: „Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“ (1 Kor 2, 14).

– Tammy, nemanau, kad tai suveiktų taip, kaip tikiesi, – atsakiau. – Dažniausiai, jei žmogus supranta, kad draugas ar šeimos narys atsiuntė pas jį pastorių, o pats apsilankymas nėra pageidaujamas, viskas tik pablogėja. Aš galėčiau tuoj pat nueiti į tą barą, bet ji suprastų, kad tu tai suorganizavai, ir yra nemaža tikimybė, kad tai pakenktų jūsų draugystei.

– Bet jai gresia dvasinis pavojus! – atsakė Tammy, šiek tiek nustebusi, kad nemanau, jog jos sumanymas suveiktų.

Kodėl aš dvejojau? Jaunystėje, kai pats tik pradėjau tarnauti pastoriumi, ne kartą taip elgiausi. Mačiau, kaip tokie apsilankymai žlunga tiek kartų, kad nebegalėjau tikėtis kitokio rezultato. Dažniausiai į mane kreipdavosi žmonos, tikėdamosi, kad sugebėsiu rasti tinkamus žodžius ir įtikinti jų vyrus susidomėti Dievu. Dažna tiesa, kad jeigu galima natūraliai susidraugauti su tokiu žmogumi, galima pelnyti pakankamai jo pasitikėjimo, kad paskatinus jį nuoširdžiai ieškoti tiesos ir sukurti aplinką, kurioje jis jaustųsi laisvai kalbėdamas apie Jėzų. Tačiau žmonės dažniausiai nėra įtikinami diskusijomis, kad įžengtų į Dievo karalystę.

Pagalvokite apie visas karštas diskusijas, kurias matėte socialiniuose tinkluose. Kaip dažnai matėte, kad jos baigtųsi žodžiais: „Žinai ką? Manau, tu teisus!“? Dažniausiai tam kelią užkerta išdidumas.

Kitoks paveikslas

Be pavojaus supykdyti jos draugę, Tammy turėjo ir kitą plačiai paplitusį klaidingą įsitikinimą: viduramžiais susiformavusią sampratą, kad sielas turi laimėti pastorius – tam specialiai parengtas profesionalas. Tai ne biblinė samprata, prisidėjusi prie lėto daugelio bendruomenių augimo ar net jų nykimo. Naujojo Testamento modelyje matome kitokį vaizdą: Bažnyčios narys yra tarnautojas, o pastorius atlieka trenerio vaidmenį – moko, parengia ir drąsina bendruomenę laimėti žmones Kristui.

Laiške Efezo bendruomenei Paulius aiškina, kokias dovanas Dievas suteikė kiekvienam iš mūsų: „Tai Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui.“ (Ef 4, 11–12) Atkreipkite dėmesį: pastoriams dvasinės dovanos suteiktos ne tam, kad jie vieni atliktų tarnystės darbą. Šventoji Dvasia juos įgalina parengti šventuosius tarnystės darbui.

Kai kuriuose Biblijos vertimuose skyrybos ženklai šią mintį padalija į dvi dalis, tarsi pastoriaus vaidmuo būtų ir parengti šventuosius, ir pačiam atlikti tarnystės darbą. Tačiau skyrybos ženklų originaliuose rankraščiuose nebuvo. Jie atsirado tuo metu, kai dvasininkų vaidmens sampratai vis dar didelę įtaką darė Romos katalikų kunigystės tradicija.

Tikrasis pastoriaus vaidmuo – padėti tau imtis užduoties, kurią Kristus pavedė mums visiems. E. Vait primena: „Ypatinga prasme visi, kuriuos pasiekė dangiškasis įkvėpimas, yra patikėti Evangelijai. ‘Mes esame Dievo bendradarbiai’ (1 Kor 3, 9), pašaukti atstovauti Jam kaip meilės pasiuntiniai.“ (E. G. White, Manuscript 21, 1900 par. 30)

Atkreipkite dėmesį: Jėzus nesakė savo klausytojams, kad kai kurie iš jūsų yra pasaulio šviesa. Jis kalbėjo didelei miniai – visiems, kurie buvo ten susirinkę. Vis dėlto daugelis mūsų šio pašaukimo bijome. Susimąstome, ar iš tiesų esame pajėgūs padėti kitam žmogui ateiti pas Kristų.

Tiesa tokia: nesame. Ir pastorius nėra.

Mes nesame pašaukti atlikti Šventosios Dvasios darbo.

Tačiau esame pašaukti būti šalia tų žmonių, kurių širdyse Šventoji Dvasia jau veikia.

Vieta kiekvienam iš mūsų

Kai sutinkame žmogų, kuris galėtų susidomėti tikėjimu, natūralu pirmiausia pagalvoti apie pastorių. Ir tiesa, kad geras pastorius gali būti labai naudingas. Tačiau svarbu patikėti, kad Dievas šį konkretų žmogų atvedė į tavo kelią ne be priežasties. Visai įmanoma, kad būtent tu esi tinkamiausias žmogus padėti jam užmegzti ryšį su Dievo Bažnyčia.

Kai suprantame, kad Dievas pašaukia mus tokius, kokie esame, su tomis dovanomis, kurias turime (ir kurių neturime), tai gali išlaisvinti mus iš baimės. Mums nereikia perimti pastorių, kuriais žavimės, kalbėjimo stiliaus, žodžių ar manierų ir manyti, kad norėdami laimėti žmones Kristui turime juos mėgdžioti. Žinoma, verta klausytis tų, kuriems sekasi, ir mokytis jų taikomų principų. Tačiau kartu nepaprastai svarbu patikėti, kad Dievas pašaukė būtent tave šiai akimirkai – dėl to, kas esi. Kai Dievui reikėjo Pauliaus, Jis pašaukė Paulių. Kai Jam reikėjo Liuterio ar Veslio, Jis pašaukė juos. Tačiau dabar, šią akimirką, Dievui reikia tavęs, kad būtum šviesa šiame pasaulyje. Taip, tavęs – su visomis tavo silpnybėmis ir savitais charakterio bruožais. Dievas neatvedė šio dvasingumu besidominčio žmogaus pas ką nors kitą. Jis atvedė jį pas tave. Nes Dievas, regis, mano, kad būtent tu esi tinkamas žmogus šiai istorijai – istorijai, kuri netrukus prasidės, kai šis žmogus taps nauju tikinčiuoju.

← 5 diena · 7 diena →