Bendra išpažintis. Kas tinkama ir kas ne?
II dalis Elena Vait taip pat rašo: „Nuodėmių išpažinimas, viešas ar asmeniškas, turi būti nuoširdus ir atliekamas laisva valia. Negalima to reikalauti iš nusidėjėlio. To negalima daryti lengvabūdiškai ir nepagarbiai; arba versti nuodėmes išpažintis tuos, kurie nesuvokia tikros baisios nuodėmės prigimties. Išpažinimas su ašaromis ir sielvartu, sielos gelmių išliejimas randa kelią pas begalinio gailestingumo Dievą.…
Skaityti daugiauBendra išpažintis. Kas tinkama ir kas ne?
I dalis Tai vienas dažniausių man užduodamų klausimų. Tai svarbus klausimas, ir jį verta aptarti, nes daugelis baiminasi, kur gali nuvesti bendra išpažintis. Žinome, kad Dievas vienintelis gali atleisti nuodėmes. Išpažinimas savo nuodėmių kitam žmogui neturi jokios vertės. Svarbu tai, ką girdi ir mato Dievas, Jis skaito mūsų širdžių motyvus. Tačiau dėl daugelio priežasčių reikalinga…
Skaityti daugiauATVIROS ŠIRDYS SVEIKSTA
Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums tapo erdvi. (Antras laiškas korintiečiams 6, 11) Vieną dieną Prūsijos karalius Fridrichas II apsilankė Berlyno kalėjime. Kaliniai vienas per kitą ėmė karštai protestuoti, tvirtindami esą nekalti. Kiekvienas teigė esąs neteisingai apkaltintas. Tik vienas kalinys tylėjo. Taigi Fridrichas jo paklausė: „Ei tu! Kodėl tu čia?“ „Už ginkluotą…
Skaityti daugiauVIEN IŠPAŽINTIMI NEĮGYSIME TEISUMO
Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo (Pat 28,13). Jei norime sąmoningo bendravimo su Dievu, pirmiausia turime pripažinti, kad esame nusidėjėliai, pripažinti savo nuodėmingą prigimtį ir tai, kad jei neturėsime ryšio su Kristumi, ta prigimtis mus ir toliau valdys. Tik patys susidūrę su kokia nors problema suprantame,…
Skaityti daugiau