TIKĖJIMO DIDVYRIS
TED N. C. WILSON
Pasakiškas Ūro miestas senovės Mesopotamijos širdyje prie galingos Eufrato upės krantų buvo turtingos imperijos centras, kuris traukė prekybininkus iš viso tuomet žinomo pasaulio. Tai buvo uostamiestis netoli Persijos įlankos. „Ūras buvo šurmuliuojantis didmiestis su parduotuvėmis, siauromis gatvelėmis, pilnomis vežimų su gyvuliais ir asilų karavanų bei amatininkų, gaminančių viską nuo odos dirbinių iki brangių papuošalų“.1 Derlingoje žemėje stiebėsi nuostabios datulių palmių giraitės, o drėkinamuose laukuose augo miežiai, lęšiai, svogūnai ir česnakai.
Miesto horizonte buvo iškilęs didžiulis zikuratas – į piramidę panaši šventykla, pagerbianti mėnulio dievą Siną. 65 pėdų (19,8 metro) aukščio, 135 x 200 pėdų (41,1 x 60,96 metro) pločio ir ilgio zikuratas turėjo tris platformas, kurių kiekviena buvo skirtingos spalvos, o viršuje – sidabrinę šventyklą.2 Yra žinoma, kad šioje vietoje buvo aukojami žmonės.3
Miestas ir šventykla, pastatyti netrukus po Babelio bokšto gyventojų išsklaidymo, tapo stabmeldystės ir pagonybės centru. Nepaisant žalingos šio senovės miesto įtakos, iš jo kilo vienas ištikimiausių Dievo liudytojų – Abraomas.
„Stabmeldystės kerams jis nepasidavė, – rašė Elena Vait. – Būdamas ištikimas tarp neištikimųjų, nesusitepęs atskalūnų liūne, jis tvirtai laikėsi vieno tikrojo Dievo garbinimo.“4 Kaip tai galėjo būti, turint omenyje, kad jo paties tėvas Terachas tarnavo „kitiems dievams“?5 Gali būti, kad Abraomas, gimęs maždaug 350 metų po tvano6, apie tikrąjį dangaus Dievą sužinojo iš savo protėvio Ebero, kuris buvo Nojaus sūnaus Semo proanūkis. Nors dauguma Abraomo protėvių kartų jau buvo mirę, Eberas gyveno iki 464 metų, įskaitant mažiausiai 100 metų jau gimus Abromui.7 Visai įmanoma, kad Eberas pasidalijo Dievo tiesa su savo jaunu palikuoniu. Nepriklausomai nuo to, kaip jis iš tiesų sužinojo apie Dievą, žinome, kad „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hebrajams 11, 8).
Palikdamas turtingiausią ir civilizuočiausią to meto vietą žemėje, Abraomas buvo pasiruošęs būti Dievo liudytoju visur, kur bebūtų pašauktas. Trumpai apžvelkime, kaip šis didis patriarchas liudijo.
ABROMO LIUDIJIMAS ŠEIMAI
Trumpai pabuvojęs Harane, kur mirė jo tėvas, „Abromas pasiėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos buvo sukaupę, ir visus žmones, kuriuos buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo“ (Pradžios 12, 5). Pasistatęs palapinę netoli Sichemo, Abromas pirmiausia „pastatė jam pasirodžiusiam Viešpačiui aukurą“ (7 eilutė). Kai jie vėl pajudėjo, jis „pastatė aukurą ir vardu šaukėsi VIEŠPATIES“ (8 eilutė). Stengdamasis paskatinti visus šeimos narius garbinti Viešpatį, Abromas kvietė visą stovyklą į rytinį ir vakarinį aukojimą. Kai jis iškeliaudavo į naują vietą, visiems, kurie keliavo pro šalį, aukuras likdavo tyliu liudytoju. Nors Abraomas „visomis jam prieinamomis priemonėmis“ stengėsi „neįsileisti jokio pavidalo klaidingos religijos“8, bendruomenėse, kuriose gyveno, buvo žinomas kaip malonus, mandagus ir teisingas žmogus, kurį visi gerbė.
LIUDIJIMAS BENDRUOMENEI
Abraomas buvo taikus žmogus. Prasidėjus nesantaikai tarp jo ir Loto piemenų, jis maldavo: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai.“ (Pradžios 13, 8) Suteikdamas galimybę Lotui pirmajam pasirinkti, kur apsigyventi, Abraomas leido jam išsirinkti vešlų, turtingą Sidimo slėnį. Tuo tarpu, pasistatęs palapinę po Mamrės ąžuolu, jis liko kalvotose Hebrono aukštumose. Vėliau, kai Elamo karalius Kedorlaomeras ir jo sąjungininkai paėmė į nelaisvę visus slėnio gyventojus, Abraomas parodė nelaikąs širdyje nemalonių prisiminimų apie Loto nedėkingumą. „Ši žinia pažadino jo didelę meilę broliui, ir jis ryžosi sūnėną išgelbėti. Pirmiausia kreipęsis į Dievą patarimo, Abraomas skubiai pasirengė kovai.“9 Pergalė buvo greita ir triuškinanti, visi kaliniai ir turtas buvo atgauti, o pergalę Abraomas skyrė Dievui. „Jehovos garbintojas ne tik didžiai pasitarnavo šaliai, bet ir pasirodė esąs narsus vyras, – rašė Elen Vait. – Buvo parodyta, kad teisumas nėra bailumas ir kad Abraomo religija priverčia jį drąsiai palaikyti teisiuosius ir ginti prispaustuosius. Dėl tokio didvyriško poelgio jo įtaka aplinkinėms tautelėms smarkiai išaugo.“10 Abraomas mokė savo šeimą teisingai gyventi ir, matydama tokį tikėjimą, šeima augo ir galiausiai „Abraomo šeimyną sudarė daugiau kaip tūkstantis žmonių. Tie, kuriuos jo mokymai paskatino šlovinti vienintelį Dievą, rado namus jo stovykloje. Čia, kaip mokykloje, jie buvo taip lavinami, kad galėtų tapti tikrojo tikėjimo atstovais. Taigi jam teko didžiulė atsakomybė. Jis mokė šeimų galvas, jo vadovavimo metodai buvo pritaikomi šeimose.“11
„Abraomas aplinkinių tautų buvo gerbiamas“ ir „nepajudinama buvo jo ištikimybė Dievui, tuo tarpu jo mandagumas ir nuolankumas brandino pasitikėjimą ir draugystę, o natūralus didingumas – pagarbą ir garbę.“12
LIUDIJIMAS DIEVUI IR NEPUOLUSIOMS DANGIŠKOMS BŪTYBĖMS
Abraomas pagerbė Dievą, o Dievas pagerbė jį tiesiogiai kalbėdamas su juo ir atskleisdamas savo tikslus. Nepaisant to, Abraomas buvo žmogus, ir Šventasis Raštas rašo, kad jo tikėjimas susvyravo mažiausiai tris kartus: (1) kai jis melavo apie savo žmoną faraonui (Pradžios 12, 10–20); (2) kai jis paėmė Hagarą kaip žmoną, kad ši pagimdytų įpėdinį (Pradžios 16, 1–4); (3) kai jis melavo karaliui Abimelechui, kad Sara yra jo sesuo (Pradžios 20). Šie atvejai atskleidžia tokius pavojus: (1) eiti ten, kur Dievas mūsų nepašaukė; (2) klausytis tų, kurie galbūt bando padėti, bet to nedaro, jei nesilaiko to, ką Dievas nurodė.
Elena Vait pažymi, kad „Dievas pašaukė Abraomą tapti tikru tikinčiųjų tėvu; jo gyvenimas
turėjo tapti tikėjimo pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Tačiau jo tikėjimas nebuvo tobulas… Kad tobulėtų, Dievas paruošė jam dar vieną išmėginimą, sunkiausią, kurį žmogui kada nors teko
išgyventi.“13
Dievas jam įsakė: „Paimk savo sūnų, – tęsė Jis, – savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“ (Pradžios 22, 2)
Abraomas gerai žinojo, kad žmonių aukojimas yra garbinimo ritualas, kurį praktikavo pagonys, garbindami savo dievus, bet ne dangaus Dievą! Įsakymas buvo beprasmis. Kodėl Dievas prašo jį nužudyti pažado sūnų? Nepaisant to, grumdamasis maldoje, pagyvenęs patriarchas tikėdamas žengė į priekį.
„Abraomas buvo žmogus, panašus į mus aistromis ir polinkiais, tačiau jis nepradėjo abejoti, kaip gali būti įvykdytas Dievo pažadas, jei Izaokas bus nužudytas. Jis nepradėjo tartis su savo geliančia širdimi. Žinojo, kad visi Dievo reikalavimai yra teisūs ir teisingi, ir visiškai tiksliai vykdė įsakymą.“14
Jis net nesuprato, kad visas dangus nekantraudamas laukia, ką jis darys. Abraomas ar Izaokas nelabai suprato, kad tai, ką jie daro, taps visos visatos išgelbėjimo plano pamoka. Jie net neįtarė, jog būtent ten, kur jie buvo pašaukti, kad mes būtume išgelbėti, Dievas paaukos savo brangų Sūnų.
„Dangiškosios būtybės stebėjo, kaip išmėginamas Abraomo tikėjimas ir Izaoko klusnumas… Visas dangus nustebęs gėrėjosi begaliniu Abraomo klusnumu. Visas dangus džiaugsmingai pritarė jo ištikimybei. Buvo parodyta, kad šėtono kaltinimai yra melagingi… Dievo Sandora, kurią Jis Abraomui priesaika patvirtino kitų pasaulių protingų būtybių akivaizdoje, liudijo, kad už klusnumą atlyginama.
Buvo sunku net angelams suvokti atpirkimo paslaptį… Kai Abraomui buvo duotas įsakymas paaukoti sūnų, tai patraukė visų dangiškųjų būtybių dėmesį. Jos labai dėmesingai stebėjo kiekvieną šio įsakymo vykdymo žingsnį. Kai į Izaoko klausimą: Kurgi avis deginamajai aukai? Abraomas atsakė: Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, ir kai tėvo ranka buvo sustabdyta jam besiruošiant nužudyti sūnų, o Dievo duotas avinas buvo paaukotas vietoj Izaoko, tada atpirkimo paslaptis buvo galutinai atskleista, ir net angelai aiškiau suprato tą nuostabią malonę, kurią Dievas suteikė žmogui, – išgelbėjimą.“15
MŪSŲ LIUDIJIMAS ŠIANDIEN
Kupinas tikėjimo, klusnumo ir tarnystės Abraomo gyvenimas šiandien yra svarbus liudijimo pavyzdys. Tyli jo kasdienio gyvenimo įtaka, nepalaužiama ištikimybė Dievui, dosnumas, mandagumas ir nuolankus charakteris atskleidė visiems, kad jis turi ryšį su dangumi. Jis sugebėjo pažvelgti anapus to, kas neregima, ir suvokė amžinąsias tiesas. „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.“ (Romiečiams 4, 3)
Pastabos:
1 Andrew Lawler, “City of Biblical Abraham Brimmed With Trade and Riches,” National Geographic, Mar. 11, 2016, https://on.natgeo.com/3isuYmQ.
2 Ten pat.
3 John Noble Wilford, “At Ur, Ritual Deaths That Were Anything but Serene,” New York Times, Oct. 26, 2009, https://nyti.ms/3k1nKqm.
4 Elena G. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 95
5 Ten pat, p. 95
6 Time line based on Genesis 5, 11. See chart, Seventh-day Adventist Bible Commentary (Washington, D.C.: Review and Herald Pub. Assn., 1953), vol. 1, p. 185.
7 Ten pat.
8 Elena G. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 109
9 Ten pat, p. 104
10 Ten pat, p.104
11 Ten pat, p. 109
12 Ten pat, p. 102
13 Ten pat, p. 115
14 Ten pat, p. 119
15Ten pat, p. 120
Ted N. C. Vilson yra pasaulinės Septintosios dienos adventistų bažnyčios prezidentas. Daugiau straipsnių ir komentarų galite rasti prezidento biure Twitter: @pastortedwilson ir Facebook: @Pastor Ted Wilson.
Visos maldos grupės turi skirtingus bendros maldos būdus. Kviečiame 30–45
minutes praleisti vieningoje maldoje pasikliaujant Šventąja Dvasia. Žemiau rasite keletą maldų, vadovaujantis Dievo Žodžiu, pavyzdžių. Taip pat galite melstis naudodami kitas ištraukas.
Papildomi patarimai
Dėkojimas ir šlovinimas: Padėkokite už konkrečius palaiminimus ir šlovinkite Dievą už Jo gerumą.
Atgaila: Skirkite kelias minutes savo nuodėmių išpažinimui ir padėkokite Dievui už jų atleidimą.
Dievo mokymas: Paprašykite Dievą suteikti išminties dabartiniams iššūkiams ir sprendimams.
Maldos už bažnyčią: Melskitės už regioninius ir pasaulinius bažnyčios poreikius.
Vietinių bendruomenių reikmės: Melskitės už dabartinius bažnyčios narius, šeimų ir kaimynų poreikius.
Pokalbis su Dievu: Skirkite laiko išgirsti Dievo balsą ir atsakykite Jam šlovinimu ar giesme.
Siūlomos giesmės bendram giedojimui:
