7 DIENA - SUTUOKTINIŲ LIUDIJIMAS

AKVILAS IR PRISCILĖ, BENDRADARBIŲ LIUDIJIMAS

Kiekvienam judėjimui reikalingi lyderiai, o vieni efektyviausių lyderių yra sutuoktinių poros. Džeimsas ir Elena Vaitai susituokė 1846 m. rugpjūčio 30 d. ir jiedu tapo dviem įtakingiausiais judėjimo, tapusio Septintosios dienos adventistų bažnyčia, lyderiais. Jie pamokslavo, mokė, taisė ir patarė visoje Šiaurės Amerikoje. Džeimso pradėtas leidybinis darbas tapo varomąja jėga skelbiant adventistų žinią, o Elenos raštai Bažnyčios nariams ir bažnyčioms visame pasaulyje padėjo suprasti tiesą ir tapo pranašystės žinia.

Galime juos pavadinti idealia adventistų „lyderių pora“ – pora dviejų labai įtakingų asmenų, kurie vienas kitą papildo ir stiprina. Ankstyvoji krikščionių Bažnyčia taip pat turėjo lyderių porą – Akvilą ir Priscilę, kuri, kaip ir Džeimsas su Elena, kad ir kur jie ėjo, stiprino Bažnyčią.

ANKSTYVOJI KRIKŠČIONIŠKA LYDERIŲ PORA

Akvilą ir Priscilę pirmą kartą sutinkame Apaštalų darbų 18 skyriuje po Pauliaus kelionės iš Atėnų į Korintą. Korintas buvo pagrindinis kultūros, politikos ir ekonomikos centras, o du uostai, kuriuose knibždėjo keliautojų, buvo puiki vieta dalytis Evangelija.

Akvilas ir Priscilė buvo naujieji Korinto imigrantai. Jie, kaip ir visi kiti žydai, greičiausiai kilus konfliktui dėl Jėzaus Kristaus skelbimo, Klaudijaus įsaku buvo priversti palikti Romą.1 Atrodo, kad sutuoktiniai dar prieš atvykstant Pauliui jau buvo krikščionys ir priėmė jį savo namuose ir darbo vietoje.

Ir Akvilas, ir Priscilė siuvo palapines, ir visi trys glaudžiai bendradarbiavo šiame versle, greičiausiai dirbdami dirbtuvėse pirmame savo namų aukšte.2 Tikriausiai šiose dirbtuvėse jie kalbėdavosi su klientais apie Evangeliją ir galbūt ten pat susitikdavo nedidelės tikinčiųjų grupelės.

Silas ir Timotiejus prisijungė prie Pauliaus Korinte ir po konflikto su žydais misijos darbas išplito ir tarp pagonių. Tikėtina, kad Priscilė ir Akvilas taip pat aktyviai tarnavo šioje misijoje. Vėliau Paulius kartu su jais keliavo į Efezą ir paliko juos skelbti Evangeliją ir kurti tikinčiųjų bendruomenę (Apaštalų darbų 18, 18–19). Tokiu būdu, dirbdami su Pauliumi kaip „misionieriai“, jie veikė panašiai kaip Barnabas, Silas ir Timotiejus.3

Efeze pora dirbo su tikinčiaisiais ir galiausiai savo namuose įkūrė Bažnyčią (1 Korintiečiams 16, 19). Jie lankėsi sinagogoje ir išgirdo Apolą, žydą iš Aleksandrijos, kalbant apie Jėzų (Apaštalų darbų 18, 24–26). Priscilė ir Akvilas, galbūt dėl to, kad jie buvo krikščionys ilgiau arba dėl to, kad praleidus daug laiko kartu su Pauliumi jų teologinis supratimas buvo išplėstas ir sustiprintas, jie suprato Evangeliją aiškiau ir giliau nei Apolas. Sutuoktiniai pripažino talentus, kuriais Dievas palaimino Apolą, todėl, užuot viešai jį pataisę, „pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią“ (26 eilutė). Apolas jų svetingumą, taktiškumą ir gilias teologines žinias nuoširdžiai priėmė, ir vėliau jis išvyko į Achają, kraštą, kurį Akvilas ir Priscilė paliko norėdami tęsti savo tarnystę.

Kažkuriuo metu pora grįžo į Romą, ir Paulius siunčia jiems sveikinimus Romiečiams 16, 3–4, girdamas juos kaip „mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių [kraštų] Bažnyčios“. Jis taip pat siunčia sveikinimus jų namuose esančiai Bažnyčiai, parodydamas, kad jie ir toliau kūrė bendruomenes savo namuose, kad ir kur jie būtų pasiųsti (5 eilutė).

Šis trumpas, bet daug pasakantis sveikinimas rodo, kad žydų pora ne tik sutelkė savo dėmesį į tarnystę žydams, bet ir padėjo Pauliui evangelizuoti pagonis tiek, kad „visos pagonių [kraštų] Bažnyčios“ už juos dėkojo.

Paskutinę užuominą apie Priscilę ir Akvilą galima rasti 2 Timotiejui 4, 19, kur Paulius prašo Timotiejų pasveikinti šią porą. Jie persikėlė į Efezą, kur tikriausiai dirbo kartu su Timotiejumi stiprindami ir augindami Bažnyčią.4 Ši migrantų pora, apsiginklavusi savo amato įrankiais ir meile Evangelijai, Pauliui bei kitiems tikintiesiems atvėrė savo namų duris trijuose skirtinguose miestuose ir skelbė Evangeliją, kad ir kur jie ėjo. Jie nebuvo išlaikomi tarnautojai; veikiau jie dirbo savo amatą ir naudojo turimus išteklius, laiką ir žinias, kad šviestų ir skelbtų savo bendruomenėse esantiems žmonėms.

LIUDYTOJAS NAMUOSE

Mes gyvename globalizacijos amžiuje; šiandien, žvelgiant į tolimas Pauliaus, Priscilės ir Akvilo keliones, keliauti yra nepalyginamai paprasčiau. Galime greitai susisiekti žinutėmis, el. laiškais ar telefonu. Vis dėlto, nepaisant visų mūsų turimų galimybių, daugelis iš mūsų ilgisi artimų santykių, kuriuos akivaizdžiai matome ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje. Akvilo ir Priscilės liudijimo galia slypi ne jų teologinėse žiniose ar pusiausvyroje tarp prekybos ir tarnystės, bet santykiuose, kuriuos jie užmezgė su Pauliumi, Apolu ir kitais tikinčiaisiais. Kol Paulius tarnavo, sutuoktinių namai suteikė jam nakvynę ir galimybę užsidirbti lėšų tarnystei. Tai padėjo Apolui įgyti tolesnį teologinį išsilavinimą. Ir kiekvienoje vietoje, kur jie gyveno, jų namai tapo namų Bažnyčia, tikinčiųjų garbinimo ir prieglobsčio vieta.

Vyras ir žmona, kartu dalydamiesi Evangelija ir atverdami savo namus ištroškusiems santykių ir artimo bendravimo, atskleidžia pasauliui Dievo paveikslą. Sveikas krikščionių namų prieglobstis nutrūkusių santykių ir nesaugių namų pasaulyje siūlo dvasinį ir emocinį išgijimą.

Svarbu pažymėti, kad komandinė tarnystė neapsiriboja sutuoktinių poromis. Dievas gali naudoti bet kokius partnerystės būdus, nesvarbu, ar tai būtų draugai, tokie kaip Paulius, Silas ir Timotiejus (Apaštalų darbų 18, 5), ar kiti šeimos nariai. Kiekvienas iš jų gali turėti unikalias galimybes, skelbiant Evangeliją.

Elena Vait rašė: „Darbui, kuriam esame pašaukti, nereikia turtų, socialinės padėties ar didelių sugebėjimų. Tam reikia malonios, pasiaukojančios dvasios ir tvirto tikslo siekimo…  Mūsų įtakos sfera gali atrodyti siaura, mūsų gebėjimai menki, galimybės mažos, žinios ribotos; tačiau neribotos galimybės atsiveria sąžiningai išnaudojant mūsų pačių namų šilumą. Jei atversime savo širdis ir namus dieviškiesiems gyvenimo principams, tapsime gyvybę teikiančios galios srovių šaltiniais. Iš mūsų namų tekės gydantys srautai, nešantys gyvybę, grožį ir šviesą ten, kur dabar yra tamsa ir skurdas.“5

Kad būtume veiksmingi liudytojai, neprivalome būti apmokami tarnautojai. Mes neprivalome būti turtingi. Turime tik norėti atlikti Dievo darbą, atsiliepti į Jo pašaukimą, kad ir kur jis mus nuvestų, ir vienytis su kitais tikinčiaisiais skelbiant Evangeliją pasauliui.

Pastabos:

1 David W. Pao, “Acts,” in The Baker Illustrated Bible Commentary, ed. Gary M. Burge and Andrew E. Hill (Grand Rapids: Baker, 2012), p. 1201.

2 Marie Noël Keller, Priscilla and Aquila: Paul’s Coworkers in Christ Jesus (Collegeville, Minn.: Liturgical Press, 2010), pp. 17-20.

3 Ibid., p. 23.

Nguyen van Thanh, “Migrants as Missionaries: The Case of Priscilla and Aquila,” Mission Studies 30 (2013): 204.

5 Ellen G. White, The Adventist Home (Nashville: Southern Pub. Assn., 1952), p. 32.

Klausimai apmąstymams:

Kaip galite suteikti svetingumą savo namuose arba bendradarbiauti su kitais tikinčiaisiais?

Kokiais būdais galite pasiruošti mokyti kitus eiti „Dievo keliu“?

Jei esate susituokę, kokiu būdu jūs ir jūsų sutuoktinis kartu galite dalytis Evangelija?

Kaip jūsų santuoka gali tapti liudytoju?


Papildomi patarimai

Dėkojimas ir šlovinimas: Padėkokite Dievui už gautąsias palaimas ir pašlovinkite Jį už gerumą.
Atgaila: Skirkite keletą minučių asmeniniam nuodėmių išpažinimui ir padėkokite Dievui už Jo atleidimą.
Dievo pamokymas: Paprašykite Dievą suteikti jums išminties sprendžiant kasdienius rūpesčius ir priimant sprendimus.

Malda už mūsų bažnyčią: Paprašykite Dievą laiminti vietinių bendruomenių, regioninių bažnyčios organizacijų ir Pasaulinės bažnyčios veiklą.

Prašymai už vietines bendruomenes: Melskitės už kasdienius bendruomenės narių, jų šeimų ir kaimynų poreikius.

Pokalbis su Dievu: Skirkite laiko Dievo balsui išgirsti ir atsakykite Jam padėkojimu arba giedojimu.


Siūlomos giesmės bendram giedojimui: