TABITOS MIRTIES PASEKMĖS
Neseniai mūsų šeima atsisveikino su mylimu seneliu, tėčiu ir vyru. Mes sėdėjome prie jo lovos verkdami, melsdamiesi ir giedodami vilties giesmes. Stebėjome, kaip jo krūtinė tai pakyla, tai nusileidžia, ir skaičiavome jo įkvėpimus. Mes verkėme ir juokėmės prisimindami jo gerumą, kantrybę ir dosnumą. Jis visą gyvenimą tarnavo Dievui, ir mes žinome, kad jis bus prikeltas negendančiu kūnu, tačiau atsisveikinimo su juo skausmas šiame gyvenime vis tiek kankino. Kadangi mūsų budėjimas iš valandų virto dienomis, supratome, kad mums neskirta atsisveikinti ar stebėti, kaip gyvybė palieka mūsų mylimą žmogų. Mes sukurti amžinam gyvenimui.
Susirinko mūsų šeima, susirinko ir mūsų bendruomenė. Gausybė maisto, paguodos bei vilties žodžiai iš viso pasaulio liudija mano senelių tarnystę, kurie nepailsdami tarnavo, dirbo ir mylėjo. Apaštalų darbų 9 skyriuje pasakojama apie mokinę, kuri buvo taip pat mylima – tai Tabita (arba Gazelė).
GERŲ DARBŲ MOTERIS
Mes daug ko nežinome apie Tabitą: kokio ji buvo amžiaus, ar ji buvo ištekėjusi, ar turėjo vaikų. Mes žinome, kad ji buvo mokinė ir „buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis“ (Apaštalų darbų 9, 36), kai kurie iš gerų darbų buvo drabužių našlėms siuvimas (37, 39 eilutės). Tai buvo vienas iš pirmos būtinybės Jopės moterų poreikių. Gali būti, kad Tabita buvo pasiturinti moteris, galbūt net drabužių gamybos verslo savininkė.1 Ji tikrai turėjo įgūdžių ir išteklių gaminti įvairius drabužius. Jos paskyrimas mokine taip pat rodo, kad ji galimai buvo tikinčiųjų bendruomenės lyderė.
Tabitos liga ir mirtis buvo baisus smūgis Kristaus sekėjams Jopėje. Tuo tarpu, kai mano senelis mirė nugyvenęs ilgą ir pilnavertį gyvenimą, Tabita mirė per anksti. Jos kūnas buvo nuplautas ir paguldytas aukštutiniame kambaryje, kur našlės susirinko aplink ją ir verkė. Patys drabužiai, kuriuos jos vilkėjo, liudijo Tabitos meilę ir rūpestį joms ir bendruomenei.
Netoli esančiame Lydos mieste Petras išgydė paralyžiuotą vyrą, o žinia pasklido po visą kraštą. Kiti Jopės mokiniai nusiuntė pas Petrą pasiuntinius, ragindami jį tuoj pat atvykti į Jopę, aiškiai tikėdamiesi stebuklo. Atvykęs Petras rado tikinčiuosius giliai sielvartaujančius. Tenai susirinkusios našlės apspito Petrą, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Gazelė. Be jokios abejonės, Petrą sujaudino jų liudijimai apie Tabitos kupiną tarnystės gyvenimą. Jis liepė visiems išeiti iš kambario ir atsiklaupęs ėmė melstis. Tikėdamas jis atsigręžė į mirusią moterį ir tarė: „Tabita, kelkis!“
Dievas vėl įkvėpė gyvybę į jos kūną, ji paėmė Petro ranką ir pakilo. Įsivaizduokite begalinį džiaugsmą, kai jis ją gyvą atvedė tikintiesiems! Po jos prisikėlimo daugelis Jopėje įtikėjo Viešpatį. Tabitos mirtis, baisus ir liūdnas praradimas, vėliau tapo tikru triumfu. Koks nuostabus liudijimas skelbti, kad ji mirė ir vėl buvo prikelta gyventi!
MIRTIS IR ATIDĖTAS PRIKĖLIMAS
Bet kaip su tais, kurie miršta ir lieka mirę? Ar nebuvo begalė vyrų, moterų ir vaikų, kurie ištikimai tarnavo Dievui ir vis dėlto mirė pačiame jėgų žydėjime? Karas tarp Dievo ir šėtono pareikalavo daug aukų, nesvarbu, ar mirtis ištiko ankstyvame amžiuje, ar nugyvenus daugybę metų. Tokia yra karo prigimtis. Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas suteikia viltį gyventi anapus kapo, kai mirusieji Kristuje bus prikelti gyventi su Juo (žr. Romiečiams 6, 8). Tačiau mes vis dar nesame apsaugoti nuo ligų ir mirties, o mūsų kūnai vis dar mirtingi.
Kaip mums įveikti nuolatinę mirties tikrovę ir pačią mirtį? Mane labai paguodžia žinojimas, kad ištikimo tikinčiojo mirtis taip pat yra tam tikras liudijimas. Gyvenimo pabaigoje mano senelis negalėjo apžiūrėti paciento, skaityti Biblijos, sakyti pamokslų ar net garsiai melstis. Tuo metu liudytojas buvo ne tai, ką jis galėjo ar negalėjo padaryti, o tai, koks jis buvo: žmogus, kuris buvo Dievo draugas.
Prieš mirtį jis buvo apsuptas tų, kurie, panašiai kaip našlės, kurios supo Tabitą, puoselėjo prisiminimus apie jo gerumą ir ištikimybę. Net kai jis gulėjo mirties patale, mes gavome daugybę laiškų, šlovinančių Dievą už meilę, kurią senelis parodė daugeliui žmonių. Medicinos darbuotojus sukrėtė šeimos narių ir draugų, kurie nesitraukė nuo jo lovos jį prižiūrėdami ar tiesiog sėdėdami ir giedodami, ar skaitydami Biblijos ištraukas, atsidavimas. Jis mums parodė, kaip reikia mylėti ir paguosti, o paskutinėmis jo dienomis juo rūpinomės, kaip jis rūpinosi visą gyvenimą daugeliu kitų.
Liudytojo mirtis gali tapti gyvenimo pabaiga, bet tai ne liudijimo pabaiga. Nesvarbu, ar prisikėlimas įvyks netrukus po mirties, kaip Tabitos atveju, ar bus atidėtas iki Kristaus antrojo atėjimo, tie, kurie pasilieka, gali tęsti darbą skelbdami Dievo tiesos, vilties ir meilės žinią. Tęskime palikimą tų, kurie panaudojo savo talentus ir išteklius palaimindami juos supančias bendruomenes. O laikui atėjus, mes šlovinsime Tą, kuris palaiko ir nepalieka mūsų sielvarte, ir kuris kada nors nušluostys kiekvieną ašarą nuo mūsų akių.
Pastabos:
1 Teresa J. Calpino, Women, Work and Leadership in Acts (Tübingen: Mohr Siebeck, 2014), p. 141.
Klausimai apmąstymams:
Kaip galite panaudoti savo talentus ir išteklius bendruomenės labui?
Jei šiandien mirtumėte, koks būtų jūsų palikimas?
Kokiu būdu tikinčiojo mirtis gali būti liudytojas?
Kokios vilties galime tikėtis po mylimo žmogaus mirties?
Papildomi patarimai
Dėkojimas ir šlovinimas: Padėkokite už konkrečius palaiminimus ir šlovinkite Dievą už Jo gerumą.
Atgaila: Skirkite kelias minutes savo nuodėmių išpažinimui ir padėkokite Dievui už jų atleidimą.
Dievo mokymas: Paprašykite Dievą suteikti išminties dabartiniams iššūkiams ir sprendimams.
Maldos už bažnyčią: Melskitės už regioninius ir pasaulinius bažnyčios poreikius.
Vietinių bendruomenių reikmės: Melskitės už dabartinius bažnyčios narių, šeimų ir kaimynų poreikius.
Pokalbis su Dievu: Skirkite laiko išgirsti Dievo balsą ir atsakykite Jam šlovinimu ar giesme.
Siūlomos giesmės bendram giedojimui:
