MAŽOJI TARNAITĖ IR GEHAZIS
Nuo tada, kai mūsų dukra tapo pakankamai didelė, kad suprastų paprastą užduotį susirinkti žaislus, skatinome ją susitvarkyti kambarį arba žaidimų vietą. Žinoma, mes jai padėdavome, o kai ji paaugo, išmoko pati pasikloti lovą ir susidėti drabužius.
Retkarčiais ją apdovanodavome už tai, kad padėjo mums atlikti kitus namų ruošos darbus, pavyzdžiui, sulankstyti skalbinius ar atlikti kitus darbus, kurių paprastai ji neturėjo daryti. Vieną dieną ji atėjo pas mus visa švytinti ir kupina lūkesčių. Ji paprašė atlygio, nes surinko kelis savo žaislus! Paaiškinome, kad džiaugiamės, jog ji taip gerai atliko savo darbą, bet vis tik žaislai yra jos atsakomybė. Jos atlygis buvo gerai atliktas darbas.
Kai atliekate savo darbą ar tikitės atlygio? Tikriausiai ne, nors nuostabu išgirsti palaikymo žodžius. O ką galvojate, kai liudijate kitiems? Ar tikitės atlygio iš Dievo? Karalių pirmos knygos 5 skyriuje pasakojama apie dviejų tipų liudytojus: tuos, kurie pasakoja kitiems apie Dievą nesitikėdami atlygio, ir tuos, kurie mano, kad už savo pastangas kažko nusipelnė.
VAIKO LIUDIJIMAS
Pasakojimas prasideda vaiko, jaunos mergaitės, išvežtos iš savo namų Izraelio žemėje, kad tarnautų Naamano namuose, liudijimu. Jos vardas neminimas, tačiau mergaitės žodžiai paskatino įvykių eigą, po kurių Sirijos kariuomenės vadas atsivertė.
Naamanas, kaip mums sakoma, buvo puikus Sirijos kariuomenės vadas. Dievas jį panaudojo, kad suteiktų sirams pergalę. Bet Naamanas kentėjo nuo raupsų. Užuot siekusi atkeršyti vadui, kuris ją asmeniškai sučiupo arba vadovavo mūšiui, po kurio ji buvo sučiupta, mergaitė užjautė sergantį vyrą. „Kad nueitų mano šeimininkas Samarijon pas pranašą, – kalbėjo ji savo šeimininkei, – jis išgydytų jo raupsus.“ (2 Karalių 5, 3)
Izraelio ir Judo giminėms iš esmės nepavyko įgyvendinti Dievo numatyto tikslo Abraomo palikuonims: „visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.“ (Pradžios 12, 3) Užuot liudiję meilę Dievui ir artimui, jie perėmė aplinkinių tautų pagoniškus papročius, engė bei išnaudojo savo tautiečius. Tačiau buvo ir tokių, kurie liko ištikimi savo tikėjimui. Jie ir toliau liudijo savo broliams izraelitams, o ištremti atnešė palaimą svetimiems namams ir karalystėms, kuriuose jie tarnavo.
Elena Vait rašė: „Tėvai, mokę hebrajų mergaitę apie Dievą, nežinojo, koks bus jos likimas. Jie buvo ištikimi jiems patikėtai atsakomybei, o mergaitė, patekusi į Sirijos kariuomenės vado namus, liudijo apie Dievą, kurį gerbti buvo išmokyta.“1
NETIKRAS LIUDYTOJAS
Naamanas patikėjo mergaitės žodžiais ir išvyko į Samariją ieškoti išgydymo. Jis atėjo į Eliziejaus namus, tikėdamasis stebuklingo pranašo veiksmo, bet vietoj to buvo išsiųstas išsimaudyti Jordano upėje. Nepaisant pirminio pykčio dėl Eliziejaus paliepimo, jis pakluso ir pasveiko. Naamanas grįžo į Eliziejaus namus jau būdamas sveikas ir, atsidėkodamas, atnešė Eliziejui dovanų. Pranašas atsisakė priimti dovanas ir išsiuntė jį namo.
Eliziejaus tarnas Gehazis piktinosi, kad pranašas nepriėmė Sirijos kariuomenės vado dovanų: „Štai mano šeimininkas paleido tą aramėją Naamaną, neimdamas, ką jis buvo atnešęs! Kaip gyvas VIEŠPATS, bėgsiu jam iš paskos ir šį tą paimsiu.“ (2 Karalių 5, 20) Apakintas godumo Gehazis svarstė, kad jei Eliziejus nepriėmė jam priklausančio atlygio, tai bent jis kažką gaus.
Naamanas išgirdo ir atsiliepė į vieną jaunos izraelietės mergaitės liudijimą – tikrą liudijimą, pagrįstą tikėjimu Dievu ir užuojauta sergančiam vyrui. Dabar jis sutiko antrą liudytoją, netikrą liudytoją Gehazį, kuris melavo, kad pasipelnytų. Gehazis sakė, kad Eliziejus jį pasiuntė paimti dovanų – vieną sidabro talentą ir dvi drabužių pamainas – atvykusiems dviems pranašų būrio mokiniams. Naamanas norėjo parodyti savo dėkingumą ir paragino Gehazį paimti dvigubą sidabro, kurio jis prašė, kiekį.
Kai Gehazis sugrįžo, Eliziejus paklausė jo, ir Gehazis vėl melavo. Tačiau Eliziejus žinojo, kas atsitiko: „Argi aš nebuvau su tavimi dvasiškai, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges?“ (26 eilutė) Dievo atliktas stebuklas nesuteikė dingsties priimti dovanas. Eliziejus nebuvo šio stebuklo autorius – autorius buvo Dievas! Dovanos paėmimas nupiešė neteisingą Dievo, išgydžiusio Naamaną iš gailestingumo, paveikslą. Dėl šios nuodėmės Gehazis tapo raupsuotas.
Nežinome, kas atsitiko jaunai izraelitei, bet jos užuojautos ir tiesos žodžiai dovanojo išgydymą ir tikėjimą Naamano šeimai. Priešingai, Gehazis troško medžiaginės naudos, tarsi būtų kažkaip prisidėjęs prie Dievo padaryto stebuklo. Jo melagingas liudijimas sukėlė tą pačią ligą, nuo kurios Naamanas buvo išgydytas.
Teisėta ir būtina, kad tarnautojai, Biblijos darbuotojai ir visi, dirbantys Bažnyčioje, gautų atlyginimą už savo pastangas. Tačiau mes neturėtume liudyti apie Tą, kuris sumokėjo didžiausią kainą, tikėdamiesi medžiaginės naudos. Aplink mus yra žmonių palaužta dvasia ir silpnų kūnu, kuriems reikalingas išgydymas, ir jį gali pasiūlyti tik Kristus. Mūsų liudijimas gali tiktai ką nors paskatinti sekti Kristumi; galbūt į mūsų maldas bus atsakyta stebuklais, bet visada turėtume prisiminti, kad už Dievo gailestingumo ir Jo meilės liudijimą laukia atpildas danguje. Šlovė ir garbė yra tik Jam.
Pastabos:
1 Elena G. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 172
Klausimai apmąstymams:
Ką reiškia būti tikru liudytoju?
Kam esame pašaukti liudyti?
Koks mūsų atlygis už Dievo meilės skelbimą?
Papildomi patarimai
Dėkojimas ir šlovinimas: Padėkokite už konkrečius palaiminimus ir šlovinkite Dievą už Jo gerumą.
Atgaila: Skirkite kelias minutes savo nuodėmių išpažinimui ir padėkokite Dievui už jų atleidimą.
Dievo mokymas: Paprašykite Dievą suteikti išminties dabartiniams iššūkiams ir sprendimams.
Maldos už bažnyčią: Melskitės už regioninius ir pasaulinius bažnyčios poreikius.
Vietinių bendruomenių reikmės: Melskitės už dabartinius bažnyčios narių, šeimų ir kaimynų poreikius.
Pokalbis su Dievu: Skirkite laiko išgirsti Dievo balsą ir atsakykite Jam šlovinimu ar giesme.
Siūlomos giesmės bendram giedojimui:
