MOTERIS SAMARIETĖ
Šis Žmogus su savo palydovais nukeliavo daugybę mylių. Buvo vidudienis ir artėjo pietų metas. Jo pavargusios kojos buvo padengtos dulkėmis, o karšto vėjelio dvelksmas ir vidudienio saulė negailestingai svilino Jį. Žmogus ištroško. Jis atsisėdo prie Jokūbo šulinio vidury lauko ir laukė. Jo draugai išvyko nupirkti maisto į samariečių Sichemo miestą, o Jis turėjo numatęs svarbų susitikimą.
Moteris atėjo prie šulinio pasisemti vandens. Karščiausiu dienos metu ji atvyko viena – galbūt todėl, kad jos dabartinis gyvenimo būdas neatitiko bendruomenės nuostatų.1 Nebuvo nieko keisto, kad ten buvo vyras – šuliniai buvo bendruomenės nuosavybė – ir ji ruošėsi nuleisti ąsotį į šulinį. Tada vyras prabilo: „Duok man gerti.“
SOCIALINIŲ ĮSITIKINIMŲ VIRSMAS
Jono 4 skyriuje esantis pasakojimas griauna daugelį to meto socialinių ir literatūrinių įsitikinimų. Pirmiausia, Jėzus būdamas žydas ir tas, kurį laikė Mesiju, keliavo į Samariją. Aplinka yra labai svarbi, todėl „Samarija“ arba „samarietė“ minima šešis kartus tik šešiose eilutėse (4–9 eilutės).
Po Izraelio tremties Samarijoje likę žydai susimaišė su kitataučiais, kurie buvo ištremti į šį kraštą. Jie kūrė šeimas ir jų religija tapo sinkretine. Jie atmetė visus pranašų ir išminties raštus, išskyrus penkias Mozės knygas, ir vykdė apeigas šventykloje, kurią pastatė ant Gerizimo kalno.2
Kai Ezros laikais atstatinėjant šventyklą ir samariečiai panoro prisijungti prie žydų šiame darbe, o grįžtantys žydai tremtiniai atsisakė leisti samariečiams dalyvauti atstatant šventyklą, nesutarimas tarp žydų ir samariečių išaugo. Tarp dviejų tautų įsiplieskė didžiulis priešiškumas (Ezros 4, 2–3). Net ir praėjus šimtmečiams tarp samariečių ir žydų liepsnojo didelė neapykanta. Žydai prireikus keliaudavo per Samariją, tačiau ypač religingi žydai, siekdami visiškai išvengti šio krašto, rinkdavosi ilgesnį kelią.3
Antrasis socialinių įsitikinimų virsmas buvo tas, kad Jėzus pirmas užkalbino samarietę – ir ne bet kokią samarietę: moterį, gyvenusią su daugybe vyrų ir dabar gyvenančią su nesantuokiniu vyru. Trečia, Jėzaus pokalbis aiškiai parodo, kad Jo bendravimas nėra atsitiktinis – Jis numatė šį susitikimą, net ieškojo šios moters. Ir Jis atskleidė jai savo tikrąją, visos žmonijos Mesijo, tapatybę!
Pokalbis prasidėjo paprastu prašymu: „Duok man gerti.“ (Jono 4, 7) Vien tai, kad su ja kalbasi žydas, būtų pakakę moteriai šokiruoti ją, tačiau šis Vyras dar kažko ir prašė jos. Iš nuostabos ji užmiršo išpildyti Jo prašymą, tik stengėsi sužinoti, kodėl Jis taip pasielgė. „Kaipgi Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (9 eilutė) Jėzus nepaisė jos užuominos į etninį susiskaldymą ir atkirto, kad tai ji turėtų prašyti Jo gerti! Vanduo, kurį Jis pasiūlė, buvo gyvasis, gyvybę teikiantis vanduo. Jis ne kartą bandė nukreipti moters dėmesį nuo etninės tapatybės ir likusių senųjų žaizdų prie dabartinio jos pačios sielos troškulio ir Jo gebėjimo patenkinti tą troškulį.
Kai tik ji suvokė Jo paslaptingo pasiūlymo nuoširdumą ir paprašė šio vandens, Jis netikėtai pakreipė pokalbį kita linkme, liepdamas pakviesti vyrą. Jos atsakymas buvo paprastas: ji neturi vyro. Tai buvo nuoširdus prisipažinimas – ji gyveno su žmogumi, kuris nebuvo jos vyras, ir Jėzus atskleidė, kad žino tai ir visą jos šeimos istoriją.
Moteris, nustebinta tuo, kad Jis žino visą jos asmeninio gyvenimo istoriją, pripažino, kad Jėzus tikriausiai pranašas, tačiau pokalbį nuo asmeninio gyvenimo nukreipė link samariečių ir žydų priešpriešos temos. Jėzus pasinaudojo šia galimybe paskelbti, kad atėjo naujas amžius: dabar visi tikrieji garbintojai, nesvarbu, žydai ar samariečiai, „šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (23 eilutė).
Jau pradėdamas pokalbį, kurio centre buvo tarp žydų ir samariečių esantys etniniai ir religiniai nesutarimai, Jėzus keitė jos pasaulėžiūrą. Moteris identifikavo save kaip kažką priešingą arba priešišką žydams, taigi priešišką ir šiam žydui prie šulinio, bet Jis sugriovė tokius įsitikinimus įtraukdamas ją į pokalbį ir elgdamasis su ja pagarbiai. Jokūbą ir savo protėvius ji laikė savo gyvenimo būdo, religinių įsitikinimų ir garbinimo vietos pavyzdžiu. Dabar Jėzus iš naujo aiškino ir keitė tuos įsitikinimus.
Galiausiai moteris perėjo prie vienintelio, kaip ji buvo įsitikinusi, dalyko, dėl kurio sutiko ir žydai, ir samariečiai: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs.“ (25 eilutė) Atsakymas į jos tikėjimo ir vilties pareiškimą buvo paprastas ir stulbinantis: „Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!“ (26 eilutė)
SĖJA IR PJŪTIS
Mokiniai grįžo stojus stulbinančios tylos akimirkai, kuri, kaip aš įsivaizduoju, sekė po šio apreiškimo. Pamiršusi vandenį, kuris, kaip ji žinojo, tik laikinai numalšins troškulį, samarietė nubėgo į miestą ir paskelbė apie savo susitikimą su žydu, kuris teigė esąs Mesijas. Viltis skambėjo jos žodžiuose: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ (29 eilutė)
Grįžęs prie šulinio, Jėzus davė pamoką susirūpinusiems mokiniams. Jie nustebo pamatę Jį kalbantį su moterimi, bet nieko nesakė. Dabar jie ragino Jį valgyti, bet maisto Jis nepaėmė, kalbėdamas apie maistą, apie kurį jie nežinojo. Matydamas jų nuostabą tiek dėl moters, tiek dėl maisto, Jis atskleidė savo misiją: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris Mane siuntė, ir baigti Jo darbą.“ (34 eilutė)
Tuomet Jis atskleidė jiems jų misiją: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas… Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“ (35–38 eilutės)
Dar Jėzui tebekalbant, sujaudinti moters žodžių žmonės iš miesto ėjo šulinio link. Ji neturėjo specialaus teologinio išsilavinimo, o pats religijos supratimas dar prieš akimirką buvo grindžiamas savo tautos tradicijomis. Tačiau susitikimas su Jėzumi jos liudijimą pavertė tokiu veiksmingu, kad sudomino visą miestą. Jėzaus iliustracija apie sėjėją ir pjovėją stojo prieš mokinių akis.
Mokiniai nesitikėjo, kad Sichemas galėtų būti kažkas daugiau, nei miestas, tinkantis tik maistui įsigyti. Jie net negalėjo įsivaizduoti, kad vieniša moteris taps tokia nuostabi misionierė. Elena Vait rašė: „Vos atradusi Išgelbėtoją, moteris atvedė pas Jį ir kitus. Ji pasirodė besanti geresnė misionierė nei Jo mokiniai. Mokiniai neįžvelgė Samarijoje nieko, kas rodytų, jog šį lauką verta įdirbti. Jų mintys buvo nukreiptos į didžiulį darbą ateityje. Jie nematė, jog derlius, kurį reikia nuimti, jau pribrendęs. Tačiau per jų niekinamą moterį Gelbėtoją išgirdo visas miestas. Ji iš karto atnešė savo tėvynainiams šviesą.“ 4
Samariečiai pakvietė Jėzų į miestą, ir Jis su mokiniais pasiliko Sicheme dvi dienas. Jono 4, 39 matome, kad daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo, bet po Jo apsilankymo įtikėjo dar daugiau. „O moteriai jie pasakė: ‘Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas. ’“ (42 eilutė) Jėzus negalėjo atvirai atskleisti savo, kaip Mesijo, tapatybės žydams, bet samariečiai buvo pasirengę pripažinti Jo dieviškumą.
VANDUO TROKŠTANTIEMS
Jėzaus ir samarietės istorijoje randame keletą mums svarbių pamokų. Pirma, Evangelija gali būti skelbiama bet kur ir bet kada, kiekvienam, kuris nori klausytis. Jėzus nelaukė, kol plačiai išreklamuotame susirinkime susirinks gausi auditorija. Jis užmezgė pokalbį su viena nuodėminga moterimi, atliekančia kasdienį darbą – sėmėsi vandenį. O kai samarietė papasakojo apie savo susitikimą miestiečiams, ji nelaukė „tobulos akimirkos“, ji iš karto prabilo kiekvienam, kuris panoro klausytis. Gauta žinia buvo per svarbi, kad kažko reikėtų laukti.
Antra, niekada neturėtume manyti, kad žinome, kas yra ar nėra pasirengę priimti Evangeliją. Taip pat neturėtume teigti, kad kažkas nevertas priimti Evangelijos. Kaip Jėzus paaiškino daugybėje palyginimų apie sėjimą ir pjūtį, Evangelijos sėkla sėjama ir į gerą, ir blogą dirvą. Kartu su kviečiais gali augti piktžolės, bet Dievas atskirs teisiuosius nuo neteisiųjų. Mūsų užduotis yra tiesiog sėti ir pjauti. Viskuo kitu pasirūpins Dievas.
Savo pokalbio su samariete pradžioje Jėzus pavadina vandenį, kurį Jis duoda, „versme vandens,
trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (14 eilutė). Priėmusi Kristų kaip Mesiją, pati moteris tapo šaltiniu, pilnu to gyvojo vandens. „Tas, kuris geria gyvąjį vandenį, tampa gyvybės versme. Gavėjas tampa davėju. Kristaus malonė sieloje yra kaip šaltinis dykumoje, galintis atgaivinti visus ir paskatinantis žūstančius atsigerti gyvojo vandens.“5
Priimkime gyvojo vandens dovaną, kurią mums siūlo Jėzus, ir pasidalykime ja su visais, kuriuos sutinkame. Kiekvienas užmegztas pokalbis yra galimybė pasidalyti tuo vandeniu. Negalime atimti šios dovanos iš tų, kurie taip ištroškę.
Pastabos:
1 Victor H. Matthews, “Conversation and Identity: Jesus and the Samaritan Woman,” Biblical Theology Bulletin 40, no. 4 (2010): 219, 220.
2 Gary M. Burge, NIV Application Commentary: John (Grand Rapids: Zondervan, 2000), pp. 140, 141.
3 Andreas J. Köstenberger, John, in Zondervan Illustrated Bible Background Commentary: John, Acts (Grand Rapids: Zondervan, 2002), vol. 2, p. 42.
4 Elena Vait, Su meile iš dangaus, p. 169.
5 Ten pat.
Klausimai apmąstymams:
Kokių nuostatų laikotės, kurias Dievas gali bandyti sugriauti ar pakeisti?
Ar politiniai, etniniai skirtumai turi įtakos tiems, su kuriais dalyvaujate pokalbyje?
Ar šiandien gėrei iš Gyvojo vandens?
Papildomi patarimai
Dėkojimas ir šlovinimas: Padėkokite Dievui už gautąsias palaimas ir pašlovinkite Jį už gerumą.
Atgaila: Skirkite keletą minučių asmeniniam nuodėmių išpažinimui ir padėkokite Dievui už Jo atleidimą.
Dievo pamokymas: Paprašykite Dievą suteikti jums išminties sprendžiant kasdienius rūpesčius ir priimant sprendimus.
Malda už mūsų bažnyčią: Paprašykite Dievą laiminti vietinių bendruomenių, regioninių bažnyčios organizacijų ir Pasaulinės bažnyčios veiklą.
Prašymai už vietines bendruomenes: Melskitės už kasdienius bendruomenės narių, jų šeimų ir kaimynų poreikius.
Pokalbis su Dievu: Skirkite laiko Dievo balsui išgirsti ir atsakykite Jam padėkojimu arba giedojimu.
Siūlomos giesmės bendram giedojimui:
