DANIELIUS – LIUDYTOJAS
Visais istorijos laikotarpiais ištikimi tikintieji patekdavo į politinės įtakos centrus. Mes jau sužinojome apie Juozapą. Kiti yra Danielius, Estera ir Nehemijas. Visi jie buvo paimti tarnauti į karaliaus rūmus, kur jie atliko įvairius vaidmenis kaip belaisviai ar tremtiniai.
Danieliaus pirmame skyriuje aprašomas Jeruzalės užgrobimas ir jaunų vyrų iš karališkos šeimos ir diduomenės, sveikų vaikinų, gražios išvaizdos, sumanių visose išminties šakose, apdovanotų žinojimu bei supratimu ir tinkamų tarnauti karaliaus rūmuose atrinkimas. „Tarp jų buvo iš Judo giminės Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija.“ (Danieliaus 1, 6)
Šie jaunuoliai dar labiau išsiskyrė apsisprendę nesusiteršti karališko stalo valgiais ir vynu. Dievas juos palaimino duodamas „visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius“, o Danielius „turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną.“ (17 eilutė)
DANIELIAUS VIEŠAS LIUDIJIMAS
Jau pačioje pradžioje tampa akivaizdu, kad Danielius vaidins svarbų vaidmenį Babilono valdyme. Jo unikali pranašiška dovana padarė jį privilegijuotą, tačiau tai buvo pavojinga. Pirmasis Nebukadnecaro sapnas, užrašytas Danieliaus antrame skyriuje, kuriame jis vaizduojamas auksine galva, buvo malonus karaliui. Tačiau antrasis jo sapnas tiesiogiai pasmerkė karaliaus išdidumą ir patvirtino, kad tikrasis pasaulio valdovas yra Dievas.
Kai karalius pakvietė Danielių paaiškinti šį sapną, šis buvo akivaizdžiai nusiminęs. Įsivaizduokite, kad pasakysite didžiausios žinomos pasaulio imperijos karaliui, jog jei jis nenusižemins, Dievas pavers jį žvėrimi! Tačiau Danielius suprato, kad Dievas įspėjo Nebukadnecarą, ir jo pareiga buvo tai paaiškinti.
Išaiškinęs sapną, Danielius davė patarimą: „Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus – gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari.“ (Danieliaus 4, 24) Šis patarimas kilo ne iš jo ilgamečių chaldėjų kalbos, išminties ir literatūros studijų, o iš jo gilaus visatos Dievo pažinimo. Deja, Nebukadnecaras nenusižemino ir pranašystė išsipildė. Jo beprotybė baigėsi, kai jis pagaliau pripažino Dievą Visagaliu.
Išmintingas Danieliaus patarimas nepasiekė Nebukadnecaro įpėdinio. Kai Belšacaras pakvietė Danielių išaiškinti užrašą ant sienos, Babilono imperija buvo ant žlugimo ribos (Danieliaus 5 skyrius). Danielius elgėsi su Nebukadnecaru pagarbiai ir netgi užjaučiančiai, bet Belšacaras akivaizdžiai paniekino Dievą ir nepaisė Nebukadnecarui duotų įspėjimų.
Danieliaus žodžiai jam buvo griežti: „O tu, jo sūnau Belšacarai, netramdei savo širdies, nors visa tai žinojai!“ (22 eilutė) Tą pačią naktį žlugo Babilono miestas ir kartu su juo buvo nužudytas Belšacaras. Kaip buvo pranašaujama Nebukadnecaro sapne apie galingą statulą, vietoje Babilono iškilo kita karalystė – Medijos ir Persijos.
ASMENINIS DANIELIAUS LIUDIJIMAS
Danielius tarnavo naujajame karališkajame Darijaus Medo dvare kaip vienas iš trijų ministrų, vadovaujančių daugeliui satrapų visoje karalystėje. Jis apibūdinamas taip: „Danielius pasižymėjo tarp kitų ministrų ir satrapų, nes jis buvo apdovanotas nepaprasta dvasia.“ (Danieliaus 6, 4) Iš tiesų, kai jo kolegos Danieliaus elgesyje ar tarnyboje bandė rasti ką nors, ką galėjo prikišti jam, jie nieko negalėjo rasti, „nes jis buvo ištikimas, ir nebuvo įmanoma jam prikišti jokio apsileidimo, jokio nusikaltimo“ (5 eilutė). Vienintelis būdas jį apkaltinti netinkamu elgesiu buvo sukurti įstatymą, kurio, kaip jie žinojo, Danielius negalės laikytis: „Jeigu kas per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kokiam nors dievui ar žmogui, išskyrus tave, karaliau, tai būtų įmestas į liūtų duobę.“ (8 eilutė)
Danielius, išgirdęs, kad karalius pasirašė įstatymą, grįžo į savo namus. Jis jau nebebuvo jaunas. Danielius matė korumpuotus valdovus ir valdininkus. Jis žinojo apie imperijų žiaurumą ir likimą tų, kurie nepakluso karaliams. Jis galėjo pasakyti: „Aš tam per senas“ ir melsdamasis tiesiog uždaryti langus. Juk tai buvo jo asmeninis reikalas. Tačiau Danielius buvo ištikimas karalių Karaliui, o Įstatymas, kurio jis laikėsi, buvo svarbesnis už bet ką, ką gali sugalvoti žmogus. Atidaręs langus į Jeruzalės pusę, Danielius atsiklaupęs meldėsi tris kartus per dieną. Jis galėjo matyti jį stebinčius sąmokslininkus, džiūgaujančius, besitikinčius triumfuoti prieš savo politinį varžovą. Nepaisant karaliaus pastangų išgelbėti Danielių nuo įstatymo pažadėtos bausmės, jis buvo įmestas į liūtų duobę. Danieliaus ištikimybė tapo galingu liudijimu karaliaus rūmams. Tačiau net priešams jo išsivadavimas iš liūtų duobės parodė, kad Dievas, kuriam jis tarnavo, buvo Visagalis Dievas ir kad jo sėkmė bei išlikimas buvo Dievo palaiminimo ir įsikišimo rezultatas.
Danielius gerai tarnavo karaliui, bet Dievui jis tarnavo dar geriau. Kaip ir Nebukadnecaras, kurį sužavėjo ir privertė nusižeminti Dievo apreiškimas per Danielių, Darijus po Danieliaus išgelbėjimo parašė raštą, įsakydamas, kad visi žmonės bijotų Dievo, „nes Jis yra gyvasis Dievas, Jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir Jo valdžia yra amžina“ (27 eilutė).
Carlosas Elias Mora rašo, kad „Dievas panaudojo kalėjimą, kad apreikštų galingą liudijimą Babilono ir Medijos Persijos tautoms. Dievo tautos nesėkmė, dėl kurios Danielius ir jo draugai buvo ištremti, nebuvo kliūtis Viešpačiui įgyvendinti savo tikslą atskleidžiant savo charakterį tautoms“.1
Savo viešame ir asmeniniame gyvenime Danielius liudijo esantiems aukščiausiuose imperijos karalystės sluoksniuose. Jo nepaveikė godumas ar valdžios troškimas. Politinę karjerą lėmė Šventosios Dvasios veikimas jo gyvenime, kuri skatino Danielių ištikimai tarnauti. Jis tapo pranašu pagonims ir atnešė Dievo Žodį į tą pačią imperiją, kuri užkariavo ir sunaikino jo tėvynę, miestą ir šventyklą.
Danielius nesušvelnino griežtų tiesų, kurias Dievas apreiškė Nebukadnecarui ir Belšacarui, ir nesistengė išvengti įstatymo, kurio negalėjo laikytis, pažadėtos bausmės. Jis ištikimai liudijo aukščiausią valdžią ir priminė šiems žmonių valdovams, kad danguje yra Karalius, galingesnis už visus karalius, kurio Įstatymas yra teisingas, gailestingas ir kupinas meilės.
Galime netarnauti karaliaus rūmuose ar nebūti kraštų valdytojais, bet, kad ir kur bebūtume, galime ištikimai tarnauti. Galime liudyti Dievo keičiančią galią ir Jo Žodyje duotą apreiškimą. Gali būti, kad kartais būsime pašaukti liudyti valdžioms apie aukščiausius Dievo Įstatymus; tačiau labiau tikėtina, kad mūsų liudijimai geriausiai bus matomi įprastoje, kasdienėje veikloje ir santykiuose. Bet ar viešumoje, ar asmeniniame gyvenime, visuomet likime ištikimi.
1 Carlos Elías Mora, “Daniel and Friends: A Model for Witnessing,” Journal of Adventist Mission Studies 5, no. 1 (2009): 97.
Klausimai apmąstymams:
Kaip galėtumėte liudyti savo darbo vietoje?
Kaip krikščionis turėtų reaguoti į įstatymą, kuris prieštarauja Dievo Žodžiui?
Ar tikite, kad esate ištikimas savo darbe, šeimai ir Dievui? Ar yra kur tobulėti? Melskitės dėl to ir prašykite Dievą padėti jums būti liudytoju visose jūsų gyvenimo srityse.
Papildomi patarimai
Dėkojimas ir šlovinimas: Padėkokite už konkrečius palaiminimus ir šlovinkite Dievą už Jo gerumą.
Atgaila: Skirkite kelias minutes savo nuodėmių išpažinimui ir padėkokite Dievui už jų atleidimą.
Dievo mokymas: Paprašykite Dievą suteikti išminties dabartiniams iššūkiams ir sprendimams.
Maldos už bažnyčią: Melskitės už regioninius ir pasaulinius bažnyčios poreikius.
Vietinių bendruomenių reikmės: Melskitės už dabartinius bažnyčios narių, šeimų ir kaimynų poreikius.
Pokalbis su Dievu: Skirkite laiko išgirsti Dievo balsą ir atsakykite Jam šlovinimu ar giesme.
Siūlomos giesmės bendram giedojimui:
